Sugrįšim

Ar jauti, kaip naktį nuo rasos apanka čerpės,
Kartu su sapnais slystant į smėlį,
Paskutinei cigaretei užpildant sielą,
Tą tuščią indą, dvasią...
Nors mes niekad netikėjom dvasiom,
Taip pat, kaip nekentėm dievo be vardo,
Tarsi žmogaus be veido,
Apkartusio jo garso,
Šaukiančio iš kito kranto –
Ir vistiek, vistiek jis be vardo.

Paliksim.
Tolimąjį surasti reikia,
Vidų apvalius nuo tvaiko,
„Per amžius Amen“ į aptvertą daržą,
Ir tegul vaikas užkala tą karstą.
Tyliai.
Be garso.
Išeinam.