***

I

Sugrįžti pas save,
ten, kur liko pėdos pajūrio smėly,
pažvelgt dangun
ir padėkot jam už tai,
kad vis dar toks ramus
mėlynuoja virš galvos
ir pastatytos troškimų pilies...

Juoda žemė aplink tą pilį;
anot jos, kiek dar daug galima
padaryt (bet jei ją tiesiog kasi,
iki vandens neprisikasi –
juk ne pajūris; tačiau
galima prisodinti gėlių).

Laikas toks gana minkštas
ir negriežtas šiandien
(ir, be to, tikriausiai mažėja
pykčio pasauly), pagal jį,
išvažiavęs, kad ir pražiopsotas,
traukinys niekada nebūna paskutinis...
Galima laukti kito.
Kuris išvyks nebūtinai
ne šiandien...


II

Tarp debesų ir žemės
sklando nauja Galimybė
(tikėtina, kad ji ištrins vylių,
sielvartą, nesklandumus),
ji – kitokia nei mirus Proga, –
užtaisanti duobes ir užsiuvanti skyles...

(O kas padės, taip sakant,
prasibraut iki Pradžios,
nors vieną pirštą panardint
į gelmę (jis išduos,
kad jau seniai esi į ją
lig kaklo pasinėręs), išmokti
nusakyt kiekvieną iš milijonų
matomų ir nematomų atspalvių,
išgirst negirdima?..)

Gal geriau pamesti sunkius norus
ir užpildyt savo kelią saulės geltoniu.
Tuomet gali laukt, kol kas nors
pridės prie jo debesų baltumą.


III

Kai klaidžiosi po miestą,
stengdamasis išlikti savimi,
statyt kažką (gal sieną, gal tvorą,
gal užuovėją iš celofano),
bandysi suprast, ar reikia sakyt:
„jau“ ar „dar“, ar „metas“, ar „vėliau“,
ar „kažin“, ar „galbūt“, ar „deja“, ar „iš tikro“...

Tuomet kavinėj pasirodys mergaitė
apsiavus (kad ir vyriškais) batais,
aiškiai per dideliais, prasmegusi juose
ir stebinčiam ją, natūraliam jaunuoliui
sukelianti šypsnį...

Ji užkels batuotą koją ant kėdės
ir išsivieps valiūkiškai.

„O kodėl aš tai matau dabar,
o ne tada, kai gėriau kavą
paskutiniam pasimatyme,
iliuzijų baigčiai (o gal – išlikimui?)
prasidėjus“, – galvos jaunuolis.

O ji, varstydama akimis, nenukels kojos...

Ir dangus virš kavinės norės atspindėti
šiuos šypsnius ir vypsnius...

2005-07