Vakaro Splinas

I. Skyrius
Anapus neateisiančios audros
Prieš akis natiurmortas: baltas staliuko paviršius, ant jo taurė raudono vyno ir raudona piliulė. O daugiau nieko nėra...
Giedrius gaižiai vypteli ir prideda dar šį tą. Dabar vaizdas pilnesnis, jis glosto protą griežta logika: taurė vyno, piliulė ir šratinukas su užrašų knygute.
Geriau...
Fone terasa, už jos siaura gatvė. Tamsiose kaštonų lajose bunda nakties šešėliai. Kol kas jie atsargūs: vos girdimai šnara neregimais sparnais. Kiek toliau, ten, kur miestas subėga į daubą ir užsidengia stogais, – bažnyčia.
Kažin, jei taip staiga, kol niekas nesitiki... Dešine ranka griebi už bažnyčios kryžių, kaire – va už to gatvės žibinto ir… Drykst!!! Kaip nuotrauką. Kas anapus?
Murglina siena?
Lietaus draikanos?
Ūkuose paskendęs Anapilio raistas?
O gal dulkėti užkulisiai, girtas elektrikas su atsuktuvu rankoje, pamestas perukas ir voratinkliai? Ir pareiga vėl lįsti scenon?
Tu nemoki vaidmens, neprisimeni teksto, improvizuoti neverta, nes publika ne ta, o kažkas prisispyręs stumia tave, grūste grūda ir murma dvokdamas česnaku:
– Laikas laikas laikas laikas...
Norėtum kažko jo paklausti ar bent jau užvožti jam, bet sąnariais teka įelektrinta baimė, o galvoje ūžia: “Ką, po plynėm, dabar pasakysiu?! ”
O sakyti nieko neverta.
Taip ir stypsai scenoje: už nugaros prislopintas murmesys, salėje piktas erzelis. Suboluoja veidas juoduojančia burna, veidas, rėkiantis “šlovė” arba “tegyvuoja”. Vienas iš tų veidų, kurie amžinai turi ką nors rėkti, nesvarbu ką: “valio”, “tebūnie prakeiktas”, “tegyvuoja”... Ir rėkia jis, žinia, ne tau. Jo rėkimas skirtas kažkam, kas daug už tave vertingesnis, kas susideda bent jau iš keleto žmonių ir reiškia kaip visada neaišku ką: klasę, “pažangą”, interesus?..
Visos rėkiančios burnos klausiamai ir lūkuriuojančiai žvelgia į tavąją, pasiruošusios atleisti trumpalaikį ir, jų manymu, jau turintį praeiti sumišimą. Bet nebyli tavo burna, tik lūpas kreivina gaiži šypsenėlė. “Tegyvuoju aš, – šauki. – Tegyvuoju aš! Aš! Aš! Aš! ” Springsti tais žodžiais, vos ne vos išrėki juos, spengia ausyse, kuo garsiau rėki tuo garsiau norisi rėkti, svaigsti tais žodžiais: “Tegyvuoju AŠ ir švilpt man ant viso pasaulio didžiųjų! ”
Prieš akis natiurmortas: baltas staliuko paviršius, taurė raudono vyno, raudona piliulė ir šratinukas su užrašų knygute. O daugiau nieko nėra...

Terasoje, be Giedriaus, tik keli žmonės: du seniokai, kažkoks čipolinas su drauge ir vienišai sėdinti mergina. Giedrius deda piliulę burnon ir užgeria vynu. Kol kraujyje gaminasi noradrenalinas, patogiau atsilošia ir ištiesia po stalu kojas.
Kada pasaulis eilinį kartą nesugeba tavęs suvirškinti, vemia tave lauk. Keliesi iš dvokiančios pliurzės ir valai nuo savęs tai, su kuo buvai valgytas. Paprastai tai būna žodžiai. Ištisi įvardijantys sakiniai... Brauki juos atbula ranka, jie krinta žemėn ir bjauriai tekši. Brauki juos šiek tiek apgailestaudamas ir susirūpinęs rytdiena.
Lipi iš šito. Tarsi iš nebūties. Tarsi prieštvaninis varliagyvis iš tiršto dvokiančio dumblo klipytuoji į krantą, kad užkariautumei sausumą.
Vardan evoliucijos?
Vardan proto?
Tiesos?..
Ne, naivuoli, vardan savęs!
Vardan purvino lango stiklo. Vardan neretai drebančių rankų. Vardan suplyšusios sapnų drobulės, vėjo baubimo ir ne tau rėkiamo “tegyvuoja”.
Galbūt vardan žodžių... Juos jau taip ilgai niekina. Kalbėdami nepaiso prasmės, rašydami kurpia panegirikas grioviakasiams arba kraujo pripampusiems uodams.
Galbūt tikrai vardan jų – žodžių? Kad taptų kuo mažiau suprantami. Kad atgautų pamirštą sakralinę reikšmę ir... Vertę.

Kavinės tarpduryje suboluoja kelnerio figūra. Nužvelgia visus vaišingo šeimininko žvilgsniu. Ar kam ko netrūksta?..
Nerūpestingi laimingo miesto piliečiai, kramsnokite į sveikatą, juk kiekvienam sava panacėja. Tik todėl tas vaizdas ir neplyšta: griebi jį už kampų – drykst!!! Bet jis tąsus kaip guma.
Iš dangaus nukrito palšas karvelių debesis. Nuklojo šaligatvį burkuojančia marška. Pietvakariuose blykstelėjo. Nedrąsiai sudundėjo ir žybtelėjo vėl.
Tuščias užtaisas. Ponas dievas, tarsi mažvaikis, džiaugiasi petardomis. 0 gal aš irgi tik pono dievo petarda? Ššš… Pokšt!!! Ir taškas? Čia derėtų įterpti ką nors didžiai tragiško, korneliško, bet, bėda: man nesveika nervintis...
Giedrius prisidega cigaretę. Mintys nenorom grįžta atgal.
Dienos... Taip, dienos... Ilgos ir tvankios. Pažeme slenka tamsių debesų kaimenės. Medžių lapuose tūnantys gaivalai šaukiasi lietaus. Kas vakarą griaustinis dunda toli pietvakariuose, o virš miesto stogų – tik debesys ir leisgyvis, inkščiantis vėjas.
Vakarai kavinių terasose... Rūgštus vynas, pigi muzika ir Mėnulis, įsipainiojęs medžių šakose. Ir dar dangus: spindinčiai rožinis su purpuriniais debesim. Pranašauja audrą, bet rytą tu jos nesulauki.
Ko tikėtis iš tavęs, paskutine tūkstantmečio vasara? Ką gali man duoti? Pasaulis pakvaišo ir skaičiuoja kiekvieną tirpstančių metų minutę. Jo Didenybė Laikas eilinį kartą pilstomas į kiaurus indus. Paskui, jau daug vėliau, kas nors susigriebs ir ims atgailauti. O atgailaudamas trokš susigrąžinti. O susigrąžinti niekada neišeina. Jie kaip vaikai iš vieno apšnerkšto kambario pereina į kitą – naują ir erdvų – ir, suprantama, tik tam, kad vėl jį apšnerkštų.

Pro kavinės duris iškaukši kulniukai. Padvelkia brangia parfumerija. Paskui kulniukus, vos tilpdamas pro duris, – bulius. Daili rankutė nusileidžia ant Giedriaus peties. Apsimestinai atsipalaidavusiai:
– Giedriau! Sveikas...
Bulius ramus ir geraširdis. Jis manęs nepažįsta.
– Skaičiau tavo “Lux Aeternam”. Tiesmuka. Atleisk...
– Ką tu! Nieko tokio...
Buliui:
– Jau eisim?
Bulius susikaupia, kad ką nors išspaustų. Giedrius šypteli:
– Negaiškit. Buvo malonu.
Kulniukai nukaukši. Paskui juos nukrypuoja ir bulius.
Giedrius šypsosi. Giedrius myli visą pasaulį.
Dėl visa ko dėbteli į kavinės duris. Jei taip dar kartą... Dublis antras. Veiksmas! “Skaičiau tavo ‘Lux Aeternam’. ” “Eik namo... ”

Labai trumpai danguje buvo girdėti ūžesys. Padrikai supaukšėjo kaštonų lapai ir buvo matyti, kaip šaligatvio plyteles nugulė tamsių dėmelių mozaika. Keletas lašų, linksmai paptelėję, nukrito ant stalo. Du iš jų pataikė į taurę ir atskiedė ten likusį vyną dangaus vandeniu. Oras atvėso. Pagyvėjo žemai šaudančios kregždės. Jų nerimas persidavė kaštonų viršūnėms. Kažkur blykstelėjo. Nedrąsiai sudundėjo ir žybtelėjo vėl...
Niekieno nepastebėta, kavinės terasoje sušmėžavo sukrypusi figūra. Apsidairiusi, tiesiu taikymu patraukė prie susimąsčiusio Giedriaus. Priėjusi riktelėjo:
– Pasaulis pasikeitė!
– Ką?! – Per sąnarius trenkė elektros srovė. Akimirką akis uždengė žaižaruojantis apvalkalas.
Šalia stalelio stypsojo suvargęs dievo liudytojas ir tiesė krūvą brošiūrų:
– Pasaulis pasikeitė, – pakartojo dievo liudytojas ir, kad būtų aiškiau, pridūrė:
– Aleliuja.
Kuosos kaip peteliškės. Dievo vabalėliai. Mes žinome viską apie Velnio išvarymą. Penki litai. Saulius virto Pauliumi ne todėl, kad susitrenkė galvą, griūdamas nuo žirgo. Aš esu žmogus – Dievas – savo Tėvo Tėvas ir Jo Sūnus Krišnoje. Amen.
– Aleliuja, – paaiškino Dievo liudytojas. – Negi nesupranti?
Kaip visada tokiais atvejais, aplinka griūva kaip kortų namelis, o vaizdas sulėtėja keletą kartų.
Pirmame plane sulėtintai žiopčioja liudytojo fizionomija:
– Jeigu ieškai...
Kiek toliau kelneris staiposi prie merginos stalelio. Lėti jo kriauklų judesiai primena kažkokią sakralinę pantomimą: dešinioji ranka baigia vedžioti patiekalo pavadinimą, viršutinė kūno dalis tuo metu lėtai sukasi kairėn ir plačios kelnių kiškos keistai perkrypsta ant nejudančių kojų:
– ... sielos ramybės...
Kelneris nuleidžia rankas, sunkiai pasisuka ant kairiojo kulno, kairę ranką atmeta atgal, dešinę ištiesia į priekį...
– ... jeigu pavargai...
Mergina kaltai dėbteli į kelnerį ir kažko klausia. Gunktelėjusi figūra tarsi subliūkšta, tikslus judesys sugriūva į apgailėtiną pusinį pasisukimą...
– ... nuo tokio tuščio gyvenimo...
Kelneris tyli. Kelneris klausosi. Mergina nusijuokia ir turbūt atsiprašo, nes jis tuoj pat atkunta, pakartoja judesius atgaline tvarka ir šokis prasideda iš naujo...
– ... junkis prie mūsų...
Vyno likutis išskriejęs iš taurės, tarsi pakimba ore lėtai artėdamas prie liudytojo veido. Ore skysčio čiurkšlė suapvalėja, tampa aptaki, iš priekio apsupta karoliukus primenančių lašų. Brošiūrą betiesiąs liudytojas vos spėja užmerkti akis, čiurkšlė atsitrenkia į perkreiptą veidą, dalis skysčio atšoka purslais, kita dalis lėtai pasrūva skruostais, nosimi, lūpomis, smakru, ir kapsi žemėn raudonais lašeliais.
Pašokti pavyksta akimirksniu. Sucypia čipolino draugė. Seniokų veidus perpildo siaubas. Kairės rankos pirštai, tarsi plieniniai nagai, griebia nuskalbtus liudytojo marškinius, dešinė švilpteli ore ir... Bum!!! Krūtinė išpampsta nuo saldaus jausmo, pilvo apačioje justi malonus maudulys. Norisi vožti dar. Ir dar. Ir dar...
Atskuba kelneris, griebia liesą liudytojo figūrą ir, išplėšęs iš Giedriaus nagų, gėdingai nutempia per nutilusią terasą.

Gyslomis pulsuoja ramybė. Vakaro mėlis glosto rėkiančias vitrinų spalvas tarsi stengtųsi jas nuraminti. Kvepia medžiais. Tai vėjas atneša jų kvapą iš tolimų liūties myluojamų tolių. Trečia savaitė miestui kliūva vos vienas kitas lašas lietaus.
– Hm hm, – atsikrenkščia kelneris. Jis atėjo išprašyti tavęs lauk. Jam nesvarbu, kad trečia savaitė nelyja. – Hm hm... Atsiprašau... – Galbūt jis ligotas? Gal jis nesuvokia, koks vanduo būtinas gyvybei palaikyti? – Atsiprašau, bet jums teks išeiti. Tokios taisyklės...
Vanduo... Šaltiniai, upeliūkščiai, kriokliai. Bacho “Pokštas”. Ta tatata tatata tatata. Idiotas tu, kelneri...
Tuo metu mergina pastumia šalin aptirpusius ledus ir vėl įsakmiai suspragsi pirštais. Kelneris atsitiesia, meta jos pusėn užguito žvėries žvilgsnį ir pasileidžia linksma ristele.
Minutę jiedu gyvai kuždasi, po to kelneris grįžta ir kilniadvasiškai leidžia Giedriui likti.

Visa tai jau buvo. Tūkstančius kartų. Kuosos, Bachas ir pakaruokliai. Aš mačiau jų proproprototipus ar proproprobočius, sukabintus ant murglinų apleistos koplyčios sienų. Jie buvo nutapyti visi kaip vienas, tik skyrėsi savais ženklais: pas tą knyga rankoje, pas kitą kardas. Iki juoko buvo panašu į vienodas uniformas ir skirtingus antpečius. 0 buvo tai... Nepamenu kada, tik žinau, kad aš buvau ne vienas: ji tarėsi mąstanti sudėtingomis metaforomis. Ji manė, kad drėgmės ir trūnėsių suėsti šventųjų paveikslai, rūškani veidai, žvelgią per storą pelėsių sluoksnį, bus pakankamai sudėtinga metafora. Manosios jai atrodė blankios... Koplyčioje burkavo karveliai, bėginėjo akmeninėmis grindimis smalsiai lesiodami sudžiūvusias balsvas išmatas, priėjus arčiau baikščiai šaudavo palubėn plakdami sparnais apsnūdusį orą; oras trenkė pelėsiu ir kapinių drėgme, atrodė, pasukęs galvą, pamatysi kampe riogsantį karstą, bet karstų čia nebuvo, buvo tik tie amžinai visur karantys rožiniai ir kryželiai, ir dar didžiulė kerėpliška drobė su šv. Dominyko atvaizdu; šv. Dominykas atrodė baisiai nusmurgęs, su didžiule bjauria žvaigžde kaktoje, tada dar pagalvojau, kad toks Dominykas tikrai primena šunį; Viešpaties Šuo – Domini Canis turėjo saugoti nuo irimo visų žemesnių pusdievių atvaizdus, bet Šuniui tas prastai sekėsi, juk tam, kad išsaugotum, būtinas bent lašas smegenų, o be to reikalinga patirtis; tuo tarpu jo patirtis buvo turtinga vien tik šventeiviškai – pederastiškomis euforijomis ir eretiškų knygų deginimu; spirgindamas jas ant laužo, Šuo smaginosi, kaip smaginosi kiekvienas tų laikų iškrypėlis; absoliuti valdžia, žodis yra įstatymas, nes Pradžioje buvo vien Žodis, tad Šuo ir pleškino kitoniškus, protingesnius nei jo žodžius, tuo tarpu Šuns knygos, atsitiktinai įmestos laužan, pačios iššokdavo lauk...
Giedrius prisidegė naują cigaretę.
Koplyčioje burkavo karveliai, bėginėjo akmeninėmis grindimis, tada Giedrius dar pagalvojo, kaip keista, kad nėra varnų ir kad karveliai čia labiau tinka; ji pasakė, kad vieta kažkuo ypatinga, o Giedrius pagalvojo, kad taip ir ieškos to užmaršties taško, tos būsenos, leidžiančios prasmegti į praeitį, kada, panašiai stovėdamas, žvelgė į panašiai apšviestą daiktą ir vėl smego, žinoma, į dar tolimesnę dieną, o, atsidūręs joje, smego vėl ir vėl, ir Giedrius pamanė, kad, atsekęs tą išeities tašką, viską išsiaiškintų ir nurimtų... Giedrius žvelgė į šlapias jos lietpalčio klostes, klausėsi jos balso, buvo gera jausti kito žmogaus buvimą tarsi mažą baltą gemalėlį šaltame ir gličiame Myriaus guolyje; Giedriaus viduje kažkas lėtai tirpo, pasileisdavo žemyn skambiomis deginančiomis srovėmis, jis buvo betiesiąs ranką, kad prisitrauktų ją, kad pamylėtų ją čia ir dabar, bet staiga siaubingai aiškiai suvokė, kad visa tai nenusakomai banalu, amžina ir siaubingai lėkšta: meilė tarp kryžių, atnašavimas bendram Tanato ir Eroto aukurui...

Visa aplink keistai apniuko: šaligatvio plytelės tapo tamsiai pilkos, kaštonų lapai tamsiai žali, kamienai veik pajuodo, dulsvai raudonavo daubon subėgančių namų stogai.

Užrašų knygutėje nelygiu raštu išvedžioti žodžiai. Tarsi uogos piene. Tarsi painūs debesų rašmenys ar medžiai, augą šaknimis į viršų... Skaitai juos ir apninka tas pats maudulys tarsi lėtai smegtumei anapus, palikdamas čia ir juoda, ir balta...
Vakaras... Paaštrėjusios juslės... Blankstančioje šviesoje miesto sapnai dažosi tirštesnėmis spalvomis. Dangus dar šviesus, bet namų sienas jau palaižė sutemos: jų šešėliai atgyja kiekviename drėgname užkampyje. Aistros laikas... Kažkas keistai salsvo kabo ore. Užslėptas aistros veidas... Ji atšliaužė į miesto gatves išlindusi iš gilios ir drėgnos užuovėjos ir kviečia kiekvieną gličiu vos matomu pėdsaku. Vakare kiekvienam reikia kito. Būtinybė pasilaidoti, o gal įsiamžinti... Tam, kas kažką turi, nebereikia savęs. Vienas draugauja su moterimi, kitas su vyru, o trečias nebeatsitraukia nuo savo šešėlio... Tuščioje ir šiukšlinoje miesto aikštėje aistra groja sulūžusiu klavesinu. Kas vakarą ji trinksi tą patį Blou menuetą, o kažkas nematomas raivosi ir šoka šalia.
Jausmai niekur nedingsta: įsigeria į sienas, šlapią grindinį, į juodus apleistų namų langus. Atėjus vakaro valandai, jie tyliai švyti ir tarsi spąstais gaudo ištuštėjusias mintis. Jausmai virsta šešėliais ir klaidžioja gatvėmis apsėsdami sutiktus praeivius. Jie suka lizdus apleistose vietose arba ieško namų, kur ilgam apsistojo liūdesys arba pyktis. Jie slenka šlapiu šaligatviu vos atsispindėdami balų šukėse. Efemeriški ir vieniši, jie išleidžiami laisvėn kapuose ir ligoninėse, aludėse ir prieglaudose. Jie baisūs ir patys savęs nekenčia.
Matau jų spiečius, dengiančius kai kurių pastatų sienas. Matau juos klaidžiojant atokiomis gatvėmis, o jų lydimi praeiviai atrodo žvelgią pro storą ūkų šydą virš galvos be perstojo mainantis dangui...
Vakaras... Atokiausiuose užkaboriuose užgimsta baimės ir patyliukais rėplioja gatvėn. Kol kas jos permatomos ir vos užuodžiamos. Jų laikas dar tik ateina. Šlapio sniego gniutulėliai rečiau mirga ore. Keli sunkiausi debesys nuskriejo šalin. Virš stogų, šviesiai pilkame fone, milžinišku greičiu keičiasi juosvų debesų raštai. Atrodo, pats dangus skrieja pro šalį vos nekliūdamas už kaminų bei varpinių...
Visa tai jau buvo. Tūkstančius kartų. Berods ir aną, ne itin tolimą dieną, kada rašė šias eilutes, jautė tą patį. Sėdėdavo čia arba kavinės viduje, tik gerdavo ne vyną. Tada jis gerdavo starką su juoda kava prie kurios dar būtinai pasiimdavo plytelę juodo šokolado.
Ir jokių “tegyvuoja”.
Tik stogai, medžiai ir žodžiai balto popieriaus begalybėje...

Kokia buvo ana diena, tas kovo pabaigos pavakarys, kuomet, išlindęs iš pragaro, atsitrenkei čia atsipūsti, o gal...
Berods, vienu metu buvo prapuolusi elektra... Gatvėse dar buvo šviesu, bet pastatų sienas jau laižė ankstyvos sutemos...
DUBLIS PIRMAS
Kavinėje blerbia bliuzas. Šalia stalelio stūksantis kelneris mandagiai išklauso įprastą užsakymą:
– Suprantu, – tarsteli. – Bus, – nerangiai pasisuka ant kairiojo kulno ir nupėdina prie baro.
Kišenėje Giedrius sužvejoja šratinuką, iš kitos išsiima storą užrašų knygutę ir vangiai apsižvalgo.
Apšnerkštas baras, ant sienų – išblukusios akvarelės. Prie gretimo stalelio kažkoks skėrys graužia laikraštį.
Užrašų knygutės pabaigoje keletas puslapių, skirtų sau:
Kovo 10
Malonus balsas telefono ragelyje: ”Šiuo metu linija perkrauta. Surinkite numerį dar kartą. ”
Šiandien baigiau plėšyti naują kūrinį.
Kovo 16
Prasta savijauta. Turbūt todėl, kad vėl sninga. Darbe išprašiau 10 laisvų dienų ir pradėjau paieškas.
Kovo 17
Jau supratau, koks tai sumautas sumanymas.
Kelneris grįžta neįtikėtinai greitai. Surizgęs jo veidas kaip visada nebylesnis už stalo paviršių:
– Kava, starka, šokoladas...
– Dėkoju.
Kelneris linkteli:
– Skaniai išgerkit.

DUBLIS ANTRAS
Prie baro pasirodo kavinės šeimininkė. Giedrius sunkiai pakyla ir, priėjęs prie jos, užkalbina.
Maloniau šypsokis ir neatrodyk toks atsipalaidavęs. Apsimesk, kad tau tai be galo rūpi. 0 ar ne?! Velniop, kvaily, tu – kūrybingas ir mandagus jaunuolis. Šiek tiek kuklumo... Va va, jau persūdei...

DUBLIS TREČIAS
Giedrius sėdi prie baro ir pirštu stumdo starkos taurę. Pirma pastumia į dešinę, pažiūri, palaukia, o tada stumia į kairę. Jis laukia, kol nusistovės bangos...
Giedrius pakartotinai užsisakė starkos tik todėl, kad riebi kavinės šeimininkė ant jo nesupyktų. Dabar ji varto rankraštį, o Giedrius laukia.
Lentynose pūpso pilvoti ir laibi buteliai, saugo gaižų, salsvą, kartų arba labai saldų skonį. Tai indai, kuriuose uždaryti kankinasi džinai. Jie skirtingi, tačiau vienodai ištroškę draugijos ir vienodai nesusilaiko nuo kraštutinumų.
– Kažką pribjaurojai, – murma kavinės šeimininkė ir mesteli į Giedrių skersą kiaulės akių žvilgsnį. – Kažkokia velniava...
Baro paviršius lygus it stiklas. Jis lakuotas, švarus, žvilgantis, tamsiai rudas ir neabejotinai reikalingas daiktas. Ant jo, pavyzdžiui, galima padėti bokalą alaus, lėkštę su nešviežiu plovu arba tiesiog peleninę.
– Vėjuotos dienos, – paaiškina Giedrius. – Gniuždantis poveikis... Moterų nuotaikoms. – Jis nežymiai gurkšteli ir akimirkai pagyvėja. – Ten, dvidešimt devintame lape, jums turėtų patikti. Štai, antra pastraipa nuo viršaus... Ir aš, žinoma, pažadu, kad kavinės pavadinimas bus išspausdintas didelėmis juodomis raidėmis. Jei norit, dar galiu prirašyti: “Aukščiausios kokybės lietuviški didžkukuliai... ” Tinka?
Lentynose pūpso pilvoti ir laibi buteliai, saugo įvairiausių skonių velniavą ir vos girdimai krizena. Jų turinyje slypinti beprotybė nugena nemigą ir grąžina spindesį seniai išblukusioms spalvoms.
Kada gi tu, po velnių, išmoksi būti mandagus? Kas prašė kišti trigrašį? Kam tyčiotis iš žmogaus tik todėl, kad jis kuo natūraliausiai bukas?
Šeimininkė pastumia rankraštį:
– Neverta.

DUBLIS KETVIRTAS
Giedrius grįžta prie savo stalelio.
Taip tau ir reikia! Liaudyje tai vadinama it musę kandus. Kas “kandus”? Grįžti... Giedrius atsidūsta ir gurkšteli kavos. Kuoktelėsi, brolau. Visos problemos prapuls. Gal ir gerai...

Šokolado plytelė klusniai lūžinėja tarp pirštų. Giedrius smulkina ją lėtai tarsi pasimėgaudamas nekaltu beminčiu darbu. Taurė, tokia pat puspilnė kaip ir anksčiau, liūdnai kiurkso Giedriaus panosėje ir nesulaukia deramo dėmesio. Giedriaus akys pamilo vaizdą, matomą pro langą. Giedriaus akys jį glamonėja. Vaizdas to vertas: mažytė siaura gatvelė, įrėminta senais kaštonais, šlapias šaligatvis, šlapios ir murglinos pastatų sienos... Visa tai bėga nuokalnėn, o ten, vaizdo centre, – bažnyčia. 0 už jos tik stogai, nes miestas subėga į daubą. Stogai, dangus ir suplėšyti debesys. Ir Mėnulis, žvelgiąs pro debesų plyšį. Gęstančios dienos šviesoje jis vis dar blyškus, nedrąsus, ne šviečia, o atsiprašinėdamas šypsosi. Vilkų Mėnulis ir miruoliška jo šypsena...
Ko aš maivausi prieš save tarsi mugės pajacas? Mėnuo Mėnuli, tu toks... apvalus, ir, matyt, tik tu teįstengtumei suvokti visą mano sielos tuštybę. Ir kalbu aš per tyliai, o jei ir garsiai, tai vis tiek ne tai, ką reikia... Bet tu juk nesupyktumei už vieną kitą mielą šunybę? Man atleistum... Nagi, šok žemyn ir sėski prie mano stalo: pakalbėsime kaip vyras su vyru, nes kalbėti su moterimis aš, berods, visai nebemoku. 0 dar geriau – krisk tiesiai į mano taurę ir maudykis gintaro spalvos starkoje, o aš, išgėręs, turėsiu tave pilve. Tu apšviesi visus besusidėvinčius mano dūblius ir dovanosi jiems naują gyvenimą... Bet tu abejingas, apskritaveidi! Tu kyburiuoji virš miesto it senas dulkėtas žibintas ir tau nusispjauti į visus draugiškus pasiūlymus. Na ir eik velniop...

Prisimindamas Giedrių, kiekvienas prisimena šypseną. Keista, nes šypsena nėra būdingiausias jo veido bruožas, net atvirkščiai: ji gana retai smilksta Giedriaus veide. Jo akys dažniau rūškanos, su paburkusiais paakiais, o juokas visada bespalvis ir vienodas. Dažniausiai Giedrius juokiasi, skaitydamas periodinius leidinius. Tas juokas neiššaukia veide šypsenos ir didžia dalimi yra mechaniškas: visai taip pat Giedrius juokiasi, skaitydamas filmų anonsus ir rimtus straipsnius apie kostiumų fasono įtaką filosofinės minties raidai.
Tačiau dabar Giedrius šypsosi, o juokas tyli. Pasirausęs užrašų knygutėje, jis rado tai, kas buvo rašyta rudenį ir skirta tik sau. Skaito ir šypsosi.
Rugsėjo 15
Mano langą apraizgė voratinkliai. Iš vidaus ir iš išorės. Tad viskas, ką dabar galiu įžiūrėti per dulkėtą vorų audeklą – blyškios šviesos atšvaitai ir liūdnas išsigimėlio veidas. Kartais man atrodo, kad tai mano paties atspindys, bet ne visada tuo tikiu ir, jei ilgai nematau, imu jo pasiilgti.
Liūdnos ir visiškai tuščios akys... Kaip man toli iki jūsų! Vakar aš be galo ilgai mąsčiau apie jus ir suvokiau: laimingi ištuštėję, jie palaiminti.
Tuo tarpu aš turtuolis: vorų apraizgytoje irštvoje turiu retą trapių šešėlių kolekciją. Dar turiu baimę, kuria norėčiau nusikratyti ir skambią žaižaruojančią mintį. Kuomet plikomis rankomis įsikimbu į ją, ji blaškosi it pasakų paukštė visur aplink palikdama plunksnas, o aš prisimenu tuos, kas tokią pat paukštę nupešė ir išsivirė sultinį...
Esu geresnis už juos?
Koks skirtumas?!
Dar turiu nenusakomai opią savimeilę, žemyn galva vaikštinėjančius draugus ir pareigą kaskart jiems patvirtinti, kad mes neprekiaujame savimi kaip ir buvome susitarę.

Be datos
Ateis ta diena. Ji tikrai ateis.
Aš tikiu. Aš pažadu.
Tą didžią dieną spalvos išbluks ir gėlės praras savo kvapą. Gatvėse vaikščios nematyti žmonės. Mes atsibusime girgždančiose lovose, pažvelgsime į veidrodžius ir nebepažinsime savęs.
Tą dieną tapsiu panašus į pagyvenusį poną su dusuliu.
Nežinau kaip tai atrodys, bet aš pabandysiu.
Pažadu.

Akyse gelstantis Mėnulis drąsiau žvilgčioja pro retėjančius debesis. Trečia diena miestą šaldantį šiaurį pamažu keičia kiti, šiltesni vėjai. Jie žada saulę ir šilumą. Tačiau Giedriaus akys šito nemato. Jos godžiai siurbia nelygias kreivas eilutes:
Be datos
Dieve, kaip gera būtų susirgti gripu! Lepintis medumi ir karšta aviečių arbata! Ją reikia gerti atsargiai, mažyčiais gurkšneliais. Jie teka žemyn ir degina. Šildo tave... Trenki šalin atsibodusią knygą, išsitiesi ant kilimo, apsikloji pledu ir dėbsai pro langą: stebi suplėšytų debesų kariauną, keliaujančią pilku dangumi. Po to ateina sutemos, nuvaiko nuo stogų kates, tylutėliai pabarbena lietum į palangę, ūkteli stoguose murgų balsais ir pakelia dangun kuosų debesį. Tarsi vėliavą... 0 kambary – šešėliai ant sienų. Kaip paveikslai. Vaizdai... Daug jų, prabylančių į tave...
Gera sirguliuoti gripu. Gera, kai niekur nereikia eiti...
Jei galima būtų, Giedrius norėtų susirgti gripu. Maža to, jei galima būtų, jis norėtų juo sirgti visą gyvenimą. Visą gyvenimą lepintis medumi ir karšta aviečių arbata... Jis veikiai prisitaikytų prie amžinos slogos, prie zyzimo ausyse ir niekas negalėtų papriekaištauti dėl saldžios tinginystės. Debesys... Dulksna... Ankstyvos sutemos... Giedrius parašytų pačią storiausią knygą vien apie dangų, medžius ir stogus. Jis netgi žino, kaip ji vadintųsi, bet abejoja, kad ją kada parašys, ir berods supranta kodėl...

Miestas, nors seniausiai pabudo, vis dar atrodo miega atmerktomis akimis. Dienomis, kada miestą aplanko rūkai, kada virš balų ir šlapio grindinio tarsi sapnas kybo jų marškos, tokia išvaizda atleistina miestui, juk rūkas – daiktų miegas, o daiktai miega atmerkę akis. Tačiau dabar... Jis vis mažiau tikroviškas, tas miestas, subėgantis į daubą. Daugybėje vietų apklotas pelėsiu, purvu ir samanomis, jis tarsi ištrūko anapus. Apleistose jo vietose suka lizdus šešėliai ir cypsi žiurkės. Kampuose kirba vorai. Jie kirba tyliai, kad netrukdytų miestui: audžia jam sapnų drobę. Jis regi ten tai, ko niekada neturės. Miesto stogais rieda raudona saulė, o jai iš paskos triukšminga oranžinių šunų ruja. Pilkomis gatvėmis, nerštavietėn, skuba bežadės rūkytos žuvys. Miestas sapnuoja marmuro pilį ir krištolo varpą. Miestas sapnuoja visose bažnyčiose giedamą “Agnus Dei”. Miestas sapnuoja šlovingus žygius ir sunkius išbandymus. Miesto gyslomis teka vynas, o žaizdų vietose veriasi lurdai. Miesto kuosos sapnuose mato save karveliais, šunys – vilkais, o mirusieji, gulėdami kirmėlėtuose pataluose, sapnuoja amžiną gyvenimą rojuje.
Gatvėje sušmėžavo benamio figūra ir tuoj pat ištirpo nepasiekusi jos galo. Tuščion taurėn paptelėjo vandens lašas. Giedrius sutrynė peleninėje smilkstančią nuorūką, akys slystelėjo stalo paviršiumi, atversta užrašų knygute ir nejučiomis perskaitė kažkurią eilutę: “... dangus skrieja pro šalį vos nekliūdamas už kaminų bei varpinių... ”

– Taip? – Kelneris paslaugiai palinko prie stalelio.
– Dar vyno.
– To paties?
– Taip.
Kelneriui nuėjus, Giedrius prisidegė naują cigaretę. Tą noveliukę aš vis dėlto baigsiu. 0 jei ne – koks skirtumas? Giedrius perbėga akimis nelygią smulkią rašyseną:
Prisimindamas Ievą, kiekvienas prisimena smulkmenas. Iš smulkmenų Ieva geba sukurti pasaulį. Prisiekusi išgyventi tragediją, ne suvaidinti, bet išgyventi ją, Ieva skrupulingai dekoruoja sceną. Iš pradžių tai buvo daroma sąmoningai, po to pasimiršo ir išeidavo savaime. Ieva išmoko paisyti nuotaikų. Jos protą užbūrė tikrove virstantis žaidimas... Pasimatymus Ieva skiria efektingu laiku efektingose vietose: prieš pat liūtį kavinės terasoje, vėlų rudenį senose kapinaitėse. Tik retkarčiais pasirodo kokia yra, be dekoracijų, grimo ir papuošalų. Tai reiškia nuovargio dieną, poreikį nužengti nuo scenos, bet nenuvilti gerbėjų.
Ieva jaučia būtinumą kurti nuotaiką, nudažyti savimi ir užpildyti bet kokią erdvę.
Kalbėdama, Ieva gestikuliuoja rankomis. Ypač stipriai, jei ginčijasi. Tada ji viską kliudo skrajojančiais delnais, visa tai krinta ir dūžta į druzgus. Jos rankos gražios, ilgais laibais pirštais ir ryškiai raudonais nagais. Skrajodamos virš stalo, primena dvi kruvinas peteliškes. Ir dar balsas... Sodrus ir keistai įtaigus, melodingas ir primenąs liutnią. Ievos tariami žodžiai dažnai praranda įprastą reikšmę, gaivus jų srautas užlieja smegenis, geriasi į sąnarius, verčia užmerkti akis ir klausyti. Kruvinos peteliškės suplasnoja virš stalo, už lango žaibuoja ir griaudi, o užliūliuotas gerbėjas mato tik virpančius muzikanto pirštus, stygas bei žvilgantį laką....

“Kovo 26, – krebždėjo tą pavakarę Giedriaus šratinukas. – Trečia diena nerimsta vėjas, atnašauja tik jam težinomiems dievams: čia šunimi suinkščia, čia subliauna asilu. Palėpėse ir kaminuose nebėr ramybės: visi nelabieji klauso vėjo mišių. Ūkčioja apuokais kaminų skudučiai, čerpėmis ar šiferiu dengtais stogais ūžia vėjas, – šratinukas padeda tašką ir tarsi išsekęs gula ant popieriaus. ”
Kavinės lange zyzia per anksti atkutusi musė. Virš peleninės tįsta ir draikosi cigaretės dūmai. Jie panašūs į augalus jūros dugne: lygiai taip pat siūbuoja į šalis, paklusdami kiekvienai skersvėjo bangai. Už stiklo matyti nuogi kaštonai, žibintai ir gatvė, o gatvėje sukriošęs senis ant tarškančio dviračio.
Kelneris ateina ir padeda ant stalelio taurę raudono vyno.
Giedrius gurkšteli starkos ir įnirtingai krebžda toliau:
Kartais Ievai atrodo, kad dienomis, kada savęs pasidaro per daug, reikia tik apkarpyti suvytusias asmenybės dalis ir viskas bemat pasikeis. 0 kartais ji nori atiduoti save kitam, kad ir kaip jos nevertam žmogui: kokiam nors santechnikui, atėjusiam pataisyti užsikišusios kriauklės. Ieva trokšta atiduoti save visą, su visu nuovargiu, atiduoti taip, kad nieko sau neliktų. Tačiau tuoj pat ima mąstyti, regzti tragedijos fabulą ir sapnas nutrūksta.
0 tuomet Ieva jaučia, kad keičiasi. Tai atsitinka staiga tarsi vėjas praskleistų užuolaidą, atidengdamas praeivių akims apšnerkšto kambario vidų. Tas vėjas padvelkia staiga, neleisdamas tam pasiruošti. Tuomet Ieva jau nebenori atiduoti savęs kitam, kad ir kaip jos vertam žmogui, net tokiam, apie kurį galbūt svajojo visą gyvenimą. Viskas tampa priešiška, norisi atsiriboti, išmesti viską lauk tarsi šiukšles. Tada vidus ima tinti, pampti tarsi skenduolis, visui viską užpildydamas nuovargiu ir pasidygėjimu savimi. Ieva tikrovėje kuria pasaką apie Gervę ir Garnį, tačiau... ir tai nebūna tragiška. Garniai, žinoma, keičiasi, o kartais jų vieton stoja gervės. Beprotiškas ratas... Tik visa tai veltui: nuobodulys – nepavydus ir ištikimas draugas...

Giedrius vėl gurkšteli starkos, pajunta vyno skonį ir atitoksta. Terasoje vakaras, pilna žmonių, šurmulys ir garsi muzika. Uždusęs kelneris laksto pirmyn ir atgal. Mediniame jo veide nenorom ryškėja nuovargio žymės.
Žmonės... Kelneris turėtų jų nekęsti. Bent jau aš tikrai nekęsčiau, taip apie juos šokinėdamas. Kalbėdami, jie slepiasi už žodžių, jie apsistato triukšmu ir tik triukšme jaučiasi saugūs. Tyloje jie miršta. Tyla – veidrodis, kuriame, vietoj savęs rizikuoji išvysti klaikią baidyklę. Jeigu dar yra įdomių žmonių, tai jie arba vaikai, arba žmonės, kurie ir brandžiame amžiuje sugebėjo išsaugoti savyje Vaiką. Visi kiti – juodos nuobodybės, dažančios pasaulį savomis problemomis.
Virš terasos švietė Mėnulis. Pagaliau jam pavyko išsipainioti iš tankios kaštonų lapijos. Jis džiugiai įkopė skliautan ir draugiškai šypsojosi gęstančiai saulei. Ji slėpėsi toli vakaruose, šiek tiek pridengusi debesimis savo poilsio vietą. Vakarai vėl nusidažė žaižaruojančiu raudoniu ir vėl pranašavo neateisiančią audrą.


II. Skyrius
Tavo būties stebuklas
Kovo 26
Štai tada aš ir pamačiau tą veidą: jis žiopsojo į mane iš drumzlinos veidrodžio gelmės. Nutviekstas kažkokios nešvarios šviesos, jis ir pats, rodėsi, susideda iš nešvarumų bei dulkių. Prieblandos gaivalas, pusiau iškvaišęs fantomas, pakankamai nerealus, kad suabejotum jo egzistavimu. Norėjosi jį paliesti, bet tam būtų tekę skverbtis anapus, leistis įsiurbiamam nešvaraus veidrodžio stiklo.
– Man nusispjauti ant jūsų pinigų, – pasakiau aš, – bet tai nėra sva...
O mes vis dėbsojome vienas į kitą niekaip nenuleisdami akių. Pagalvojau, turįs rasti jame kokią atstumiančią detalę, kad atbuktų dėmesys ir prapultų smalsumas. Neabejojau, kad ir jis mąstė tą patį. Mes susikaupę žvelgėme vienas į kitą, visai pamiršę tą mažą žmogelį už didelio stalo. Jis springdamas lemeno kažkokius apgailestavimo kupinus sakinius ir turbūt jautėsi sėdįs ant žarijų, Tačiau mudviem jis tapo visiškai neįdomus... Visa aplink tarsi prasmego ar bent jau apsiblausė, pasislėpė po klampia migla ir visame pasaulyje likome tik mudu: jis ir aš.
“Klausyk, – kreipiausi į jį, – tu nežinai... Anksčiau viskas buvo kitaip, o dabar nežinai. Turbūt todėl, kad laikas teka pro šalį... Tu net tada nežinojai... Koplyčioje burkavo karveliai, bėginėjo akmeninėmis grindimis, o iš didžiulės kerėpliškos drobės į tave žvelgė Viešpaties Šuo... 0 tu visada vengei tapti šunimi. Dievo. Velnio. Meno. Buvimas šunimi visai tau nepriimtinas. Priimtini lygiaverčiai santykiai. Su Dievu. Su Velniu. Ir su Menu... 0 tai reiškia, kad negalėsi ilgai aukotis. ”
Bandžiau dar kažką jam priminti, kažkaip jį įtikinti, tačiau galvoje malėsi tik jo eilėraščių nuotrupos ir dar sodrus ir žemas pravoslavų choralas. Ir varnos... Tūkstantis ir dvidešimt viena varna. Jų klausant, praleista daug laiko. Anderseno istorijų puslapiai, gęstančios saulės užlietas kambarys, varnų kranksėjimas, moteris, kuriai irgi patiko panašūs dalykai... Ir vėl galvoje klaidžiojo kažin koks jo... Manam danguj lietaus ženklai ant drobės purvinos mana ranka piešti... Blagoslovėn jesi gospodi nauči mia tvoriti voliu tvoju... Bet jie tušti...
“Tu nežinai, – nejučia ėmiau pykti. – Gatvėje kriokia negeri vėjai. Anksčiau viskas buvo kitaip. Tu nežinai... Tavo laikas suplėšytas it popierius. Tingus ir svetimas. Jame beveik neliko tavęs. ”
Ir tada jis padarė štai ką: jis pakėlė dešinę ranką ir dviem pirštais – smiliumi ir nykščiu – paglostė dailiai pakirptą barzdelę, o aš tarsi užburtas tuo pat metu tiksliai taip paglosčiau savąją. Kada pirštai palietė kietus barzdos plaukus, išsigandau. “Atvaizdas, – dunksėjo galvoje. – Savo atvaizdo atvaizdas! ”
Koplyčioje burkavo karveliai, bėginėjo akmeninėmis grindimis, tada dar pagalvojau, kad, nukeliavęs į kažkurią dieną, viską išsiaiškinčiau... Tačiau nenutuokiau, ką rasiu...

Palikę nusmurgusį Viešpaties Šunį, tos pačios dienos pavakarę jie atsidūrė prie jūros ir dar pataikė į dievai žino kokią šventę, nes žmonių buvo daug, tiesa visi jie atrodė keistai panašūs tarsi priklausą kokiai gausiai delegacijai; kavinėje grojo džiazbendas ir keletas stalelių buvo išnešta lauk tarsi vasarą; nelijo, bet dangus buvo murglinas ir liūdnas, prie gretimo stalelio gašlumu galavosi kažkoks mėlynmargis paliegėlis, šliete prisišliejęs prie riebaus savo damos šono, mykė: “Nuuu, Birut, nuuu, ” – ir tas arkliškas ar veikiau jautiškas “nuuu” stulbino nuotaikų bei jausmų įvairove.
Tą dieną ji baisiai daug rūkė ir buvo šneki. Mumifikuoti minčių lavonėliai birte biro nuo putlių jos lūpų. Vangiai atsikirsdamas, Giedrius stengėsi vengti temų pernelyg plačiai atveriančių jos sielos kapavietę. Drėgname ore tarsi dulksna kabojo jų dialogas:
– Jeigu liautumeisi tiek daug mąstęs ir paskubėtumei gerti kavą...
– ... dar šiandien spėtume nueiti prie jūros.
– Būtent.
– Ji nepasikeitė.
– Jūra?
– Nuo praeito savaitgalio – neturėjo.
– Šmaikštumo absoliutas.
– Neturėjo pasikeisti. Aš manau, niekas nesikeičia.
– 0 aš manau, tu nori pyktis.
– Kaip nori.
– Pasakyk paprasčiau: niekur nesiruošiu eiti ir taškas.
– Argi taip jau svarbu...
– Svarbu.
– Gerai.
– Žinoma, tačiau...
– Gerai.
– Suprantama...
– Gerai tau.
Tądien nei vienas nei kitas nesiruošė nusileisti, jie tingiai mėtėsi žodžiais, į kuriuos Giedrius kaip visada mažai tekreipė dėmesį. Tokie beprasmiški ginčai buvo spėję tapti savotiška tradicija ir kaip niekas kitas atspindėjo besiginčijančiųjų charakterius. Ginčydamasis Giedrius stengėsi arba staigiai išvesti ją iš pusiausvyros, arba pabrėžtinai lėtai rutuliuoti savo mintis, priversti ją laikytis jo diktuojamo ritmo, nereaguoti į jos pastebėjimus ir neleisti jai plėtoti savų minčių. Ji tuo tarpu karštligiškai stengėsi laimėti, ji bandė matematiškai įrodyti savo teisumą, ji kabinosi už bet ko ir kruopščiai audė minčių voratinklį. Tyčia vangiai ir netikusiai atsakinėdamas, Giedrius vis labiau ir labiau ją siutino. Įbedęs akis į rūškaną dangų, jis mąstė, kad štai dabar nejaučia jokio smagumo ir kad jiedu primena ne jaunus dvidešimt dvejų – trejų metų žmones, o pakankamai pagyvenusią ir nusususią porą. Jis pasakė:
– Pakaks. Man neįdomu.
0 ji dar labiau įkaito...
Giedrius klausė savęs, kodėl taip elgiasi su tikrai gražia ir protinga mergina, tačiau ieškoti atsakymų nepanoro. Jų, žinoma, buvo – daugiau ar mažiau panašių į tiesą: galbūt Giedriui nepatiko perdėtas feministiškumas, o gal visada tarp jų liekanti distancija, o gal taip buvo todėl, kad abu jie priklausė menininkų kastai, prakeiktų žmonių padermei, pasmerktai nežinomybei ir paniekai.

Kovo 26
– Būtum štai jeigu sportininkas tu jeigu, – Rūstusis vėl susiraukė, nes kažkas vis tiek buvo ne taip. – Būtumei jeigu tu... Patinka sportininkai man... – Rūstusis suerzėjo kėdėje, tačiau pakartotinas raukymasis nepagelbėjo sakinio struktūrai. – Man tu jeigu...
Pagarbiai pasibeldęs, į kabinetą pirštų galais įtipeno žemesnis valdininkas. Rūstusis tylomis griebė popierių, brūkštelėjo jam gerai žinomoje vietoje kažin kokį neiššifruojamą ženklą ir vėl atidavė popierių valdininkui.
– Tada man nes patinka. 0 tu... Tu ne... – dėl visa ko pabandė dar kartą. – Viskas, – baigė ir taip užsitęsusią diskusiją.

– Rytoj rytoj rytoj rytoj, – sutarškėjo Užimtasis, ristele išbėgdamas iš kabineto. – Nieko nenoriu girdėti. – Pusiaukelėje staigiai pristabdė, apsisuko ir vėl prasmego kabinete. Durys liko praviros ir duryse netrukus subolavo blyškios rožės ir baltas Užimtojo šalikas. – Aldute, – kreipėsi jis į sekretorę, – tikiuosi, nebus kaip aną kartą. Ar staliukas tikrai užsakytas?

– Jūs kur? – išsigando sekretorė.
– Pas Patį. 0 gal jis užimtas? Dulkina rašomąjį stalą?
– Kaip apie jus pranešti? – Praleidusi pro ausis paskutinį sakinį, sekretorė pakėlė telefono ragelį.
– Ponas K... Rašytojas.
– Kokiu reikalu?
– Prašau paramos išleisti naujai knygai.
Sekretorė, viską atkartojusi žodis žodin, klausėsi ragelyje gargaliuojančio balso.
– Kiek jums metų? – staiga paklausė.
– Dvidešimt ketveri.
Gargaliavimas pagarsėjo dukart. Nelaimingas sekretorės veidas iškaito po makiažo sluoksniu:
– Taip... Suprantu... Atleiskite... Daugiau niekada...
Ragelis suriaumojo liūtu ir nutilo. Sekretorė nusuko šalin kaltas akis:
– Jis dabar... Labai užsiėmęs...

Dangus buvo pilnas ženklų ir pasiklydusių paukščių, neatrodė panašus į švelnų pavasario skliautą, veikiau matei jame kažką šaltą, gilų ir rudenišką. Greita debesų kaita lapas po lapo vertė Išminties Knygą. Žvelgdamas į ją, Giedrius ilgėjosi kilimo ir šilto pledo. Iškirsta murglinoje sienoje, dengta šlapiu stiklu, parduotuvės vitrina reklamavo vištienos sultinį. Pro šalį rėpliojantis minios šimtakojis pumpuravosi it hidra, plaišiodamas į smulkesnius, pro parduotuvių duris įsigeriančius srautus. Reklaminis sultinio plakatas spindėjo ano pasaulio spalvomis ir kilo kilo kilo į viršų tarsi bevelydamas tapti savotišku miesto simboliu, kokiais kitur būna rūmai, katedros ir bokštai... Trečią dieną staugiantis vėjas supainiojo gatves, sukeitė jas vietomis, apsunkindamas Giedriui ir taip nelengvą tos dienos užduotį. Vangiai pėdindamas šaligatviu, jis laukė vakaro, kada visa tai baigsis ir bus galima saugiai nutūpti pamėgtoje kavinėje.
Laikrodis rodė pusę trijų ir iki vakaro dar buvo nemažai laiko, tačiau, aplankęs keletą įspūdingų vietų, Giedrius pervargo ir puolė apatijon. Sustojęs ir bringsodamas šaligatvyje tarsi sutrūnijęs medžio kamienas, jis su slaptu pasigėrėjimu sekė dangun žengiantį sultinį.
Dešimtį dienų trunkantis šventojo Vito šokis ir šiandien nedavė rezultatų. Daug protingiau būtų buvę nekelti kojos gatvėn, o skirti visą tą laiką atgaivai ir miegui. Balų šukėse žvarbo neprotingai išpilstytas laikas. Vilties atspindys jose atrodė klaikus disonansas tarsi striptizo šokėja popiežiaus laidotuvėse. Visą dešimtį dienų kankinančiai norėjosi rašyti, bet rašyti nebuvo kada: įvairiausių durų varstymas suėdė visą laiką. Anapus jų Giedrius rasdavo visko. Vienur direktoriaus kabinete rado tiesų kaip kartis valdininką, kuris be perstojo šūkaliojo “nepakęsiu” arba “nuskurdinsiu” (tarpus tarp tų dviejų žodžių užpildė malonus ausiai burzgimas, sklindąs iš valdininko galvos). Kitur aptiko tiesiog nosį, kuri iš karto pasakė Giedriui, kad tarp jų negali būti nieko bendra, mat, sprendžiant iš sagų ant Giedriaus palto, jis priklausąs kitai žinybai.
Dangus žvelgė į Giedrių tarsi sena bendrabučio komendantė, iš netyčių užklupusi jį merginos kambaryje. Dangaus žvilgsnyje skaitėsi griežtumas, peraugantis į tylų motinišką priekaištą, atmieštą atlaidumu jaunystei ir slaptu gėrėjimusi jos diktuojama beprotybe.
0 gatvėse siaučia vėjas, nešioja šlapius popiergalius, šokdina juos virš balų... Ant purvinos kiosko sienos žlagso riebus keiksmažodis, šalia sakinys: “Pažadu tau amžiną meilę…”.
Darbo pirmūnės, lindynių kekšės švysčioja ryškiaspalviais skudurais.
Purvini autobusai, benamiai šunys ir žmonės, vangogiški medžiai...
Stiklo duženose aukštyn kojomis apversti sapnai...
Spuogais aptekusi kapinių tvora, anapus – rūškanas Anapilio raistas.
Pavakary bundantys bekraujai angelai, saugantys kapinių vartus: beminčiai, lėliškai pamaldūs, sustingusiais utėlėtais sparnais...
Beviltiška meilė...
Tamsos jausmas...

Pro šalį pėdino ir pėdino tos keistos “delegacijos” nariai, o mėlynmargis paliegėlis niekaip nesiliovė stūgavęs “nuuu, Birut, nuuu”. Du “delegatai” nepasidalino įtakos sferų ir prie jų stalelio netrukus šokinėjo visas kavinės personalas, tuščiai besistengiąs išskirti mirtinai susikibusius trogloditus.
– Už valandos vasaros estradoje gros Korelį. Galbūt tada malonėsi pakelti sėdynę?
Ji vis dar pyko.
– Juk nieko nėra lengviau kaip pykti, – nejučia leptelėjo Giedrius.
– Tu ką turi omeny?
– Nieko. Pamiršk.
Pasukęs galvą, Giedrius pamatė atžygiuojant dėmėtą karininką.
– Šitas turėtų įvesti čia tvarką.
– Šitas? Abejoju, ar išdrįs.
Karininkas praėjo pro šalį, tik mėlynmargis paliegėlis sumojavo rankomis ir pasakė jam: “nuuu”. Karininkas savo ruožtu sumojavo rankomis, pasakė: “nuuu”, – ir nuėjo nusipirkti alaus.
– Na ir velniop, – nusprendė Giedrius ir užsikišo pirštais ausis, kuo tuoj pat išvedė iš kantrybės susikibusių “delegatų” drauges, pasišovusias išsakyti viską, ką jos galvojo apie Giedrių čia ir tuoj pat.
– Pasirodo, ne visoms moterims patinka tavo veidelis, – jos balse pasigirdo pagieža.
– Vadini jas moterimis?
Tačiau ji apsimetė, kad nesuprato:
– Nepatinka kritika? Turėtum priprasti. Padeda... – ir vėl prisidegė cigaretę.
– Iš visų vėžio formų, plaučių vėžys, atrodo, vienas neskausmingiausių.
– Ko man ir linki, tiesa?
– Nepervertink mano širdies gerumo. Greitai pabostų tave lankyti ir neši apelsinus.
Ji vėl supyko.
Pykti lengviausia, pagalvojo Giedrius. Tačiau tai nebuvo paprastas pyktis. Labai pasistengę, jiedu galėjo susitaikyti su kits kito keistumais. Kampuoti charakteriai nebuvo pakankamai svari priežastis tokiam aršiam karui. Jie pyko dėl ko kito. 0 labiausiai turbūt dėl bejėgiškumo. Dėl to, kad nieko neįstengė pakeisti ne tik vienas kito, bet ir kiekvienas savo gyvenimuose.
Už valandos vasaros estradoje tikrai grojo Korelį, o dar už valandos baroką pakeitė šalto lietaus muzika. Iš kopų atklydęs vėjas iššlavė gatves, gausūs “delegatai” išsilakiojo tarsi krintantys lapai, išsislapstė pigiose užeigose, aludėse ir restoranėliuose. Gatvėse tapo tuščia. Lietaus dėka atkrito poreikis kalbėti, todėl tarp Giedriaus ir jos stojo paliaubos. Lėtai žingsniuodami po didžiuliu juodu skėčiu, nejučia pasijuto artimesni. Lietus improvizavo Korelio temomis, visur poškėjo teškėjo lašėjo varvėjo vanduo ir švilpavo vėjas. Užkopę į išsinuomotą palėpę, abu nepratarė nė žodžio. Į stogą kurtinančiai beldė lietus, nesandarus stoglangis ašarojo vandeniu, buvo drėgna ir gana šalta. Pristumtos prie sienų, stovėjo dvi siaurutės lovos, tarpe tarp jų – nedidukas stalelis ir kilimo skiautė. Vieniša ir svetima vieta, kaip ir visos jų kada nors aplankytos vietos. Tam, kad prisijaukinti ją, reikėjo iškrauti kelioninius krepšius, tačiau Giedrius aptingo ir tiesiog nudrėbė savąjį į tolimiausią kambario kampą.

0 jis vis glostė barzdelę, nenuleisdamas nuo manęs pašaipių akių – senų dienų atvaizdas, paliktas šiame veidrodyje prieš gerus porą metų, kuomet kaip ir šiandien lankiausi čia, kaip ir dabar prašydamas paramos išleisti knygai.
Šiandien čia viskas buvo taip pat ir drauge viskas buvo kitaip nei tuomet.
Tuomet aš jaučiausi esąs burtininkas...
Mostelėjęs ranka, Giedrius sukūrė ūkanotą pasaulį. Jis privertė ošti medžius ir kranksėti varnas. Senoje apšepusioje bažnyčioje, Giedriui paliepus, užgrojo liutnia, į juodą dangų pakilo Mėnulis ir apšvietė atsiskyrėlio lizdą medžio viršūnėje...
Giedrius porino apie intelekto ir grožio harmoniją. Saikstėsi nežinąs šventesnio už knygą relikto...
Pirmi daiktai, kuriuos pamatė atitokęs, buvo aikštės dydžio stalas ir mažas žmogutis, kiurksąs jo gale.
– Aš neturiu pinigų jūsų knygai, bet galiu pasiklausyti jūsų svajonių, – pasakė žmogutis ir atsiduso.
– Svajonių? – paklausė Giedrius. – Tai nėra sva...
O neūžauga tik nusišypsojo ir padėjo galvą ant stalo. Net nesiginčijo. Blankus raibulys klaidžiojo sumizgusiu jo veidu, persmaugtu velioniškos šypsenos.
– Svajonių? – paklausė Giedrius. – Tai nėra sva...
Ant sienos kabančiame veidrodyje Giedrius matė baldais slystančius šešėlius. Kabineto atspindys išbluko, apsitraukė pelėsiu, prabilo apie kažkokį slaptą irimą, kuris, tyliai užgimęs neūžaugos galvoje, dabar graužė visus jį supusius daiktus. Kažkas, apaugęs pilka barzda, žiopsojo į Giedrių iš drumzlinos veidrodžio gelmės.
Šiandien čia viskas atrodė taip pat: tas pats aikštės dydžio stalas ir mažas žmogutis, kiurksąs jo gale, vėl neturįs pinigų mano knygai, ir vėl pasiruošęs išklausyti mano svajonių... Tas pats rūškanas dangus už lango ir tie patys šešėliai ir net atvaizdas veidrodyje – tas pats... Aš palikau jį čia ir jis niekur nedingo, gal tik tapo blankesnis, pasidengė dulkių sluoksniu, tačiau žvelgė į mane kitaip – jis žvelgė ciniškai, šaltai ir pasipūtusiai...

Kavinės lange zyzia per anksti atkutusi musė. Virš peleninės tįsta ir draikosi cigaretės dūmai. Jie panašūs į augalus jūros dugne: lygiai taip pat siūbuoja į šalis, paklusdami skersvėjo valiai. Už stiklo matyti nuogi kaštonai, žibintai ir gatvė, o gatvėje sukriošęs senis ant tarškančio dviračio. Nesuvokiama Bakcho šypsena smilksta sukritusiame jo veide. Ką tik jis pagrūmojo kumščiu jį aptaškiusiam autobusui, tačiau veido išraiška nepakito. “Gyrgžt tarkšt”, – tarška jo dviratis, – “gyrgžt tarkšt”...
Senis... Dviratis... Vienas kitam artimi ir mieli, kartu jie daug matė ir dar daug matys. Senio kojos neskubios, neskubus ir jo dviratis. Girgžda: “gyrkgžt tarkšt”. Šitaip jiedu keliauja jau daugelį daugelį metų. Tarška barška keliais... Vėjas, ištrūkęs iš senio kišenės, atnašauja dievams, kitoje gi kišenėje – lietūs. Užrūkys senis – dangų tuoj pat nudažys debesim, kuosų būrį paleis, jei tik kilstels kepurę...

Gera pakelti virš galvos Saulę – kartoninę, geltoną, su nupieštu veidu, ir laukti, kol viskas aplink sužaliuos ir nušvis.

Staiga bliuzas nutyla, šviesa prie baro užgęsta. Tirštėjančioje prieblandoje sušmėžuoja tragiška kelnerio figūra. Jis vaikšto nuo vieno stalelio prie kito ir atsiprašinėja lyg būtų kuo kaltas:
– Dingo elektra. Atleiskite, tuoj sutaisys.
Prie baro blaškosi kažin kokia žmogysta tepaluotomis kelnėmis ir vos girdimai keiksnoja:
– Kur pyp pyp skydelis?!
Kelneris puola prie jo ir abu kažkur dingsta.
Kavinės lankytojai staiga stojusioje tyloje it vaikai, užklupti ragaujant uogienę – bijo žodį ištarti.
Giedriui nereikia šviesos ir blerbiančio bliuzo: sėdėdamas arčiausiai lango, atverčia švarų lapą ir krebžda toliau:
– Iramžinojišviesaajaamteešviieečia! – kunigas, karstą aprūkęs, apšlakstęs, taręs ”Amen”, liūdnai nusišypso.
Velionio giminės siekia gėlių ir vainikų. Jie stoja dviem eilėmis, o pro šalį linguodamas pajuda karstas. Paskui karstą tylėdami pajuda giminės. Sėdėdama Ieva vengia žvelgti į jų veidus, žvelgia į šlapius batus ir klausosi žingsnių. Jie sunkūs, bet rimsta. Štai, su karstu jie lauke. Rimsta žingsniai. Nutyla. Tyla... Patarnautojas pučia žvakes, neša kryžių...
Tyla...
Ieva pažvelgia į laikrodį. Ne... Dabar tai tikrai nebeateis...
Ieva atremia nugarą į kietą suolo atkaltę. Žvilgsnis slysteli lubų skliautais, paveikslais, altorium. Norisi išgirsti vargonus, bet bažnyčioje tylu ir tuščia. Kažkaip blausiai šviečia langų vitražai, pati tyla tampa sunki it kūniška. Tyla, į kurią galima įsikibti...
Tam, kad pradėti šią dieną, Ievai teko prisiversti. Prisiversti apgauti save, tarus “verta”. Ieva žino, kad kartais tam neužtenka paskutinių jėgų. Tuomet visa tai, vardan ko nė už ką nebūtų pradėjusi dienos, Ieva atideda į šalį. Tas visada baigiasi didesniais ar mažesniais nemalonumais, tačiau kitaip neįmanoma.
Šiandien apgauti save Ieva įstengė tik vakarop. Ištisą dieną ji išgulėjo lovoje, bergždžiai laukdama, kol kas nors paskambins ar pasibels. Tačiau, vos išlipusi iš lovos, iš karto suprato, ką reikia daryti.
Po dušo ir veido masažo sekė priekabi rūbų peržiūra, užsibaigusi šiandienos kostiumo sudarymu. Kava buvo išgerta kraipantis prieš veidrodį. Šukuosena Ieva liko patenkinta, tačiau plaukų spalva pasirodė išblukusi. Teko dažyti... Tai užtruko gerą valandą, kurią Ievos dėmesys bei mintys nuskendo tyliame gėrėjimesi savimi. Galiausiai Ieva išsirinko kvepalus, kruopščiai apsirengė ir, kažkam paskambinusi, sutiko pasimatyti.
Dvidešimt vėjuoto ir šalto pavakario minučių prabėgo itin maloniai: Ieva sėdėjo mažoje kavinukėje tarp išblukusių akvarelių, skanavo silpną vyną, rūkė ir, nenuleisdama akių nuo veidrodinės sienos, sudarinėjo būsimų įvykių seką. Tai buvo taip malonu, kad, atėjus paskirtam laikui, Ieva pakilo tikrai nenoriai. Laikrodis sakė ją vėluojant vos dešimt minučių, tad į susitikimo vietą Ieva patraukė itin lėtai. Ir... Tas žmogus neatėjo!
Ieva nusiminė. Gana vykusiai susikurta nuotaika dingo, užleido vietą visokiausioms abejonėms. Nors iki šiol Ievą paliko tik kartą, ji mano pažįstanti praradimo kartėlį. Skaudžiausia jame ne tai, kad tave paliko, skaudžiausia tai, kad nespėjai užbėgti tam už akių ir palikti pirma.
Kada Ieva pakilo nuo suolo ir pasuko durų link, pati išsigando savo žingsnių aido. Keistai sunkūs jie pripildė bažnyčią griaustinio dundesio...
Ievos žengimą gatvėn turėjo filmuoti visos pasaulio vaizdo kameros, tačiau šalimais nepasitaikė nė vienos. Tai dar kartą patvirtino tiesą, kad svarbiausi įvykiai vyksta anapus ekranų. Ieva žengė gatvėn tarsi grakšti branduolinė bomba. Visi vyriškosios lyties individai, pasitaikę jos kelyje, virto sauja dvokių pelenų. Gyvi liko tik vaikai ir moterys. Pirmi todėl, kad nieko nereiškė, antros todėl, kad buvo bjauresnės už Ievą.

O lietus vis beldė į stogą lyg kaltintų ar guostų – pilnas ištirpusių sapnų, senas bičiulis, porinantis apie sužvarbusias iliuzijas ir pelėsiu dengiamą būtį. Amžinas ir niekada nesibaigiąs, patenkintas savimi ir niekieno nevaržomas, liejantis pilantis gožiantis kliokiantis pliaupiantis ir dievažin kodėl laimingas. Lietus virš žaislinio pasaulio griuvėsių. Visai toks pat kaip ir prieš tūkstantį metų... Lietus...
Sunkiai lekuodamas, laiptais palėpėn užkopė šeimininkas. Atnešė malkų. Nudrėbęs jas kampan, ilgai porino apie sunkų gyvenimą. Įspraudus delnan papildomą dešimtinę, pažadėjo:
– Atnešiu dar...
Malkos buvo šlapios ir sunkiai degė. Mažytė krosnelė apsipildavo slopinančiais dūmais. Giedrius atidarė stoglangį, o ji pasakė:
– Tai dėl lietaus...
Nes lietus ir toliau gožė pliaupė kliokė, o stogu gurgėjo linksmi upeliūkščiai. Dangus visai apsiblausė ir žadėjo ankstyvas sutemas. Nebuvo vilties, kad oras pasikeis, kad naktį pro stoglangį matysis mirgančios žvaigždės. Stebėdamas, kaip ant grindų pildosi bala, kaip sklaidosi ir skysta dūmų marškos, Giedrius traukė į save keistą kvapų mišinį: jos kvepalai, cigaretės dūmai, rūkstanti krosnis, lietaus kvapas, sumišęs su nevėdintos pridrėkusios patalpos kvapu ir dar...
– Žiūrėk, – pasakė ji, rodydama į stalelio paviršių, nusėtą mažyčiais judančiais balsvais taškeliais. – Vėdarėliai... Atrodo taip vadinasi ta menkysta? – Pasilenkė, įdėmiau pasižiūrėjo. – Visai kaip pas tave. Anuomet...
Anuomet Giedrius gyveno savo – ne savo bute. Jo – ne jo bute gyveno ir vėdarėliai. Nekalta simbiozė. Vieni kitiems jie netrukdė. Bute beveik be baldų, bute penktame aukšte, bute, kuris buvo šiauriniame namo sparne, pačiame kampe, todėl turėjo dvi išorines sienas – tame bute buvo drėgna ir šalta. Tačiau ir jauku. Iki tol Giedrius tiesiog nežinojo, ką reiškia, grįžus namo užsirakinti duris ir pasiųsti velniop visą pasaulį. Nė nenutuokė, kaip raminančiai spynoje trakšteli raktas, kaip draugiškai čiauškia užkaistas kavinukas, kuomet miesto stogais į gatves nužengia rožinis vakaras...

Kovo 26
Stiklinėje spintoje puikavosi kažkokios taurės ir raštai. Prie mažyčio stalo bringsojo didžiulis milžinas plačiu dailiai nuskustu smakru ir tvirtais žandikauliais.
– Ieškote darbo, – ne paklausė, o veikiau konstatavo Milžinas.
– Ne, – atsakiau aš, ir Milžinas nustebo. – Parašiau knygą, – paaiškinau, stengdamasis jo neišgąsdinti. – Dabar ieškau, kas padėtų ją išleisti.
Pasaulyje yra žmonių, kurie nemėgsta nustebti. Galbūt jie mano viską žiną, o gal galvoja galį tik stebinti ir stebinti maloniai. 0 dar pasaulyje yra žmonių, kurie norom nenorom stebina kiekvieną, tačiau dažniausiai netinkamus žmones netinkamu laiku.
Pasaulyje yra žmonių. kurie, teiraudamiesi apie knygą, gali paklausti:
– Apie ką?
O dar pasaulyje yra žmonių, kurie, paklausti, apie ką jų knyga, nežinia ko susinervina ir pasakoja kiaurą dieną. Milžinas tvirtais žandikauliaisneturėjo tiek laiko:
- Intechlechlalaus jaunimo problemos... – jis pasistengė priduoti veidui didybės ir minties. – Ir seniai taip rašai?

– Pats aš mielu noru, – Gudrusis saldžiai nusišypsojo. – Aš visada pasirengęs žmogui padėti... – Jis padarė pauzę, kurios metu iš jo veido buvo matyti, koks jis paslaugus ir supratingas. – Aš taip... Aš visada... Bet... – Jis pakėlė pirštą. – Akcininkų susirinkimas! Tikėkit manim, tai tokie žmonės... Bažnyčios vargonams neleido skirti lėšų! – Čia Gudrusis nuliūdo. Buvo matyti, kad jei ne akcininkų susirinkimas, Gudrusis seniai būtu išdalinęs visus pinigus. – Baž-ny-čios! – jis ištarė tą žodį skiemenim. – 0 čia... knyga... – Jis atsiduso. – Na, bet visgi... – jis lėtai atidarė stalčių. – Galiu pabandyti juos įkalbėti... – ir švelniai, net kiek kaltai nusišypsojo.

– Viskas yra biznis, – linksmai sududeno Vakarietiškasis, išklausęs Giedriaus prašymą. – Net Jėzus Kristus, – jis reikšmingai dėbtelėjo į Giedrių kaip žmogus, ką tik padaręs atradimą. – Menams seniai galas, – tęsė kiek pikčiau. – Išravėsime juos, nekomercinius, ir liks tik švarus sveikas pelnas. 0 jei duodu, turiu ir gauti. Kiek tu uždirbai už savo pirmąją knygą?

– Va mano laikais tai taip... – Nostalgiškasis niekaip nesiryžo užbaigti dvidešimt minučių trunkančios giesmės. – Mano laikais tai buvo knygos! Pamokančios! 0 dabar?! Pats velnias nesupaisys, ką jūs, žalčiai, rašote!

Išklausęs Giedriaus monologą, Dosnusis pasirausė piniginėje ir, išėmęs dešimtinę, paklausė:
– Pietavote šiandien?

– Kalbate taip tarsi tai būtų prekyba mėsa ar kaliošais, – supyko Giedrius, tačiau, greičiausiai, pavėluotai ir ne tame kabinete.
Galvoje bjauriai ūžė, o prieš akis šmėkščiojo kažkoks duobių nusėtas debilo veidas. Jo akys žvelgė paniekinančiai.
– Dabar, kada mūsų tėvynė išgyvena ne pačius...
– Dabar, kada visi mes siekiame...
– Dabar, kada kiekvienas turi...
– Dabar...
– Tačiau aš irgi gyvenu dabar! – Bandė prieštarauti Giedrius, pykdamas ant kažkurio veido, tačiau jie pernelyg greitai keitėsi. – Nejau mano gyvenimas turi likti nieko vertas?! – Tas klausimas atiteko sienoms. – Nesutinku! Aš kategoriškai prieš! Nusispjaut ant jūsų interesų! Gyvenu čia ir dabar! Nieko nesiruošiu aukoti! Jokių bendrų tikslų!
Tačiau pykti yra lengviausia... Skęsti destrukcijoje ir savęs gailėjimesi. Tik tai nepraeina veltui. Už tai visada sumoki. Vienaip ar kitaip...

Lapkričio 10
Ji jauna. Net dar jaunesnė nei aš maniau iš pradžių. Ji tobula, tačiau vėlgi – ne taip, kaip maniau ją esant. Prabėgo tik pusvalandis, o mes nuobodžiaujame, nes visa, ką galime suteikti vienas kitam tėra nuobodulys: man – žiūrėti, koks aš buvau prieš penkerius metus, jai – žiūrėti, kokia ji netaps po penkerių. Jau pusvalandis, kaip, stebėdamas jos akis, aš įsitikinau, jog net nuobodulys joje tobulas. Jis neevoliucionuoja, tačiau čia kaip ir Bacho muzikoje: evoliuciją atstoja tobulybė. Jau pusvalandis, kaip, stebėdama mano akis, ji įsitikino, kad aš senas. Net dar senesnis nei ji manė iš pradžių. Aš tobulas, tačiau ne taip, kaip ji manė mane esant. Prabėgo tik pusvalandis, o mes nuobodžiaujame, ir ačiū dievui nes visa, ką galime sutiekti vienas kitam šioje Plynėje, tėra nuobodulys.

Lapkričio 15
Pavargau būti piktas. Sėdžiu čia ir jau dukart skambinau telefonu. Juokingiausių vaistų griebiasi tas, kas nepagydomai serga.
Keista tai, jog tam, kad pasakyčiau: “ji negraži”, – man prireikė šios dienos.
Jos galėjo nebūti.
Tiesiog... Šiandien iš netyčių dalyvavau laidotuvėse...

Be datos
Debesys slenka pačia pažeme, pilvais kliudydami miesto stogus, o stogai it skerdiko peilis pilvais – brūkšt brūkšt – net sušlampa... Dvokiau brangiu konjaku, o gatvėse buvo tuščia. Bet, atrodė sušuksi: “ei! ėhei! – ir tau būtinai būtinai kas nors atsilieps. Ar tam, kad gyventumei, būtinai reikia rytojaus? O gal pakanka apgauti save, kad tau jo reikia?..

DABAR... Iš visų žodžių šis bene magiškiausias. Tavo būties stebuklas. Esi čia ir dabar.
Dabar – šlapias sniegas, šiukšlės, šaltis, vėjas, drėgmė, dvokas, triukšmas, veidai, drabužių išdėvos.
Dabar – banano žievė purvinoje makalynėje, nuorūkos, keiksmai ir nuovargis.
Dabar – sifilitikė šeštame nėštumo mėnesyje.
Dabar – besielės debilo akys nušašusiame veide.
Dabar aš piktas, silpnas, pervargęs, besišlykštintis.
Dabar man nusispjauti ant to, kas gali būti rytoj.
Dabar – benamis, prisišliejęs prie purvinos betono sienos.
Dabar – už kates baisiau kniaukiantis bobučių choras anapus grotuotų langų.
Dabar... Iš visų žodžių šis bene magiškiausias. Tavo būties stebuklas. Esi čia ir dabar...

Dabar nebuvo ruduo ir mažyčiai balsvi taškeliai nekirbėjo baldus dengiančiose dulkėse, neaugo, nerijo vieni kitų, – jų nebuvo visai. Vėdarėliai, berods taip vadinosi ta menkysta, atsirasdavo bute tik rudenį. Per vieną naktį šimtai jų išsirisdavo iš velniaižin kaip ir kur užsilikusių kiaušinėlių, o gal tiesiog materializuodavosi iš drėgmės bei dulkių. Iš pradžių Giedrius dar bandė juos naikinti: braukdavo skuduru per stalą, braukė knygų viršeliais ir palange, bet vėliau liovėsi, nors ir bijojo minties, kad vieną rytą pabus jų apsėstas...
Nebuvo rudens ir nebuvo žiemos – išprotėjęs kalendorius skelbė kovo mėnesį, nors puikiai žinojo, kad tai visai ne kovas. Tai buvo eilinis bevardis beveidžių metų mėnuo, visai tinkantis Giedriaus gyvenimui, pro kurio plyšius jau sunkėsi beprasmybės sultys. Mėnuo, pripildytas beprasmiško žvarbimo. Mėnuo, papuoštas kilniadvasiais menkystų veidais. Mėnuo, pilnas varnų – juodos kranksinčios ir baisiai piktos jų begalės. Mėnuo, primenantis benamį, prisiglaudusį prie purvinos betoninės sienos: jo batų ir puskojinių draiskalai it šaknys įaugo į balą. Skardinė dėžutė išmaldai bringso tuščia. Benamis it medis minta balos vandeniu. Išpampęs pamėlęs veidas žiopčioja, sunkiai beišspausdamas nei maldos, nei dainos žodžius, veikiau kažkokį neartikuliuotą mykimą, kuris begali užsibaigti vienu: priešmirtiniu gargimu.
Tuščioje gatvelėje vėjas nešioja skaudų skundą. Atrodo, visos miesto katės, nusėdusios kurį stogą, draugiškai plėšia gerkles: anapus grotuotų langų repetuoja bobučių choras. Senutės dainuoja apie vakar prarastą skaistybę, arklius ir gryčias.
Prie įstaigos, kurios duris saugo dėmėtas alavinis kareivėlis, Giedrius skubiai pereina gatvę.


III. Skyrius
Tikroji sakmė apie Gervę ir Garnį
Be datos
Šiandien aš geltonos dienos dievas. Laiminu kiekvieną krintantį lapą, suteikiu jam paskutinį patepimą ir palydžiu Anapilin. Šiandien mano langas praviras, o ant stalo – du obuoliai ir atversta knyga. Šiandien sutrukinėję voratinkliai bergždžiai gaudo geltoną saulę. Šiandien nėra miglos ir naktį į miestą atsibastys lietūs.
Šiandien aš nebijau raustis atminty, nes ji tuščia. Virpantis oras kvepia rudeniu, aš sėdžiu ant palangės ir užkeikiu stichinius gaivalus. Šiandien mano kambary žaižaruoja Renesanso laikų Nyderlandų muzika liutniai...

Ieva pasuko į dešinę ir patraukė per apleistą skveriuką.
Sudaužyti buteliai, šiukšlės, šunų išmatos... Tuščio skvero centre, išdžiūvusiame baseinėlyje, kiūtojo akmeninis Narcizas. Parėmęs galvą laiba išdailinta ranka, jis, atrodė, didžiavosi tobulu savo liūdesiu. Tas keistas jo veidas... Pati jo išraiška... Retkarčiais Ievai atrodo, kad Narcizas slapčia šnairuoja į ją, vos susilaikydamas nuo piktdžiugiškai gaižaus vypsnio. O kartais jis atrodo įsakmiai žvilgsniu rodąs Ievai kažką, ko ji nemato. Kartais Ieva randa jį nuobodžiaujantį, kartais liūdną, tačiau dažniausiai jis, vis dėlto, lieka ištikimas savo prigimčiai: drybso, puikuodamasis nuogu kūnu ir apsimestinai abejingai dėbso žemėn.
Tuščiame skvere šoka baltos snaigės. Jos tupia ant pajuodusių medžių šakų, šlampa, darosi pilkšvos, veik permatomos, jos krinta ant grindinio, dingsta žlagsinčioje purvinoje košėje, o, palietusios skulptūrą, trumpam prikimba prie jos tarsi didoki balsvi spuogeliai.
Šimtus kartų Ieva piešė jį tokį – rymantį tarsi ko lauktų, ir nebuvo nė vieno piešinio, kur Narcizas atrodytų toks pat. Iš pradžių tai buvo nedrąsūs vaikiški galvos eskizai, vėliau – eskizai, siekę kiek žemiau.
Dar prieš pabėgant mamai, tėtė, pastebėjęs Ievos polinkį piešti, rado jai dailės mokytoją. Tą dieną tėtė pasakė: “Šiandien susipažinsi su tikru dailininku. Tu labai gražiai pieši ir jis su malonumu tave šio to pamokys. ”
Dailininkas pasirodė beesąs storas pliktelėjęs pliuškis, neįsivaizduojamai garsiai srėbęs arbatą. Jis išgerdavo milžiniškus jos kiekius, o kada juokdavosi, arbata kliuksėdavo jo pilve. Jis gausiai prakaituodavo, o jam kalbant, iš burnos tįsdavo seilės... Tačiau jis mokėjo piešti ir mokėjo būti atlaidus. Kažin, ar jis išvis kada rimtai supykdavo – tas kliuksintis kretantis prakaituotas dručkis. Pačioje mokslo pradžioje Ieva iškrėtė jam ne vieną kiaulystę, nes storulis, būdamas sąžiningas mokytojas, ištisas valandas vertė ją piešti nuobodžias vazas ir gipsines galvas. Vakarais, kuomet tėtė, prisiminęs dailės pamokas, prašydavo parodyti piešinius, Ieva, vietoj vazų ir gipsinių galvų, rodė jam savarankiškai pieštus nuogo Narcizo eskizus. Tėtė neištverdavo, keldavo telefono ragelį ir, piktai surinkęs numerį, priekaištaudavo dručkiui: “Jūs vėl vertėte mano dukterį piešti tą pornografiją, – sakydavo jis. – Aš matau, kaip jai gerai sekasi, ir mes juk tarėmės! Galų gale aš rasiu kitą! ” Kaip atsakas į tėtės grasinimus, telefono ragelyje visada kvaksėdavo dručkio juokas. Jis žinojo, kad tėtė neras kito. O tėtė ir neieškojo...
Kartą, savo papratimu, pūsdamas ir garsiai srėbdamas arbatą, dručkis tarė: “Nagi, šliūrbt panele fūūū, parodyk ir man, ko taip baidosi tavo gimdytojas. ” Pamatęs piešinius didžiai nustebo: “Po velnių, šliūrbt fuūū... ” Po to suliūliavo subangavo nuo dusinančio juoko, griebė nuo stalo pieštuką ir, keletu štrichų, ištaisė didžiausias klaidas. “Ką gi, – atsiduso galop, – eisim pažiūrėti nelabojo... ” Užsimaukšlinęs bjaurią kepurę, apsivilkęs per pilvą nesusieinantį velvetinį švarką, jis it karalius geltonų lapų kilimu buvo nulydėtas į skverą, ten didingai pastatė molbertą ir surengė Ievai pirmąją akto pamoką…

Tą naktį pro stoglangį vis dėlto matėsi žvaigždės. Nedrąsiai mirgančios, atrodė blyškios prieš didžiulę pilnatį, plūduriuojančią skaidriame lietaus nuplautame danguje. Užlieti Mėnulio šviesos, žvilgėjo šlapi stogai. Kambaryje, ant sustumtų lovų drybsantys kūnai atrodė ištįsę ir siurrealūs. Tirpo tapdami šešėliais ir sklendė pažeme...
Jos oda kvepia lietum. Giedriaus žvilgsnis lūpos ir pirštai šimtąjį kartą slysta glotniu jos paviršium, tiria kiekvieną plotelį tarsi pažintų iš naujo. Jos akyse stirkso ženklas. Kaskart, pažvelgus į jį, Giedriaus siela ima mausti ir prašosi lauk. Jos žvilgsnis tarsi traukia vidun, o ten – tamsa, ūžesys ir bepročio juokas. Kažkas šnopuodamas ir plonai kikendamas skubiai pribėga prie tavęs tamsoje. Giedrius krūpteli. Ne... Tai tik jos rankos. Štai ji – graži ir geidžiama – skambiai juokiasi ir užsidengia veidą plaukais. Giedrius papurto galvą. Prakeikta migrena. Baigiu supsichuoti.
Bjaurus pojūtis tarsi kažkur kambaryje slėptųsi trečias. Nebūtinai iš mėsos ir kaulų. Tačiau tas trečias, siedamasis su ja, visai užgožia Giedrių. Tai taip sumauta… Netikra... Lyg aš – ne aš, o ji – ne ji. Bet kas tada?..
Giedriaus judesiai tampa vis mažiau logiški. Kažkaip sunku priversti lankstytis sąnarius taip kaip nori. Tai panešėja į šokį, kur fakyras ji, o gyvatė – apdujęs Giedrius... Išgėrei per daug vyno, o vartoji tas prakeiktas piliules. Turbūt kraujyje dabar reakcija, kurios neužrašytų net chemikas. Ir galvą skauda. Argi skauda? Taigi, kad ne... Bet aš žinau, kad man skauda. Žinau, bet nejaučiu. Beveik nieko nebejaučiu.
Akyse – mėlyni ratilai. Galvoje ūžia, o kažkur toli aidi isteriškas bepročio juokas. Raibuliuojanti mėlyna tyrė, kurioje skęsta paskutinės dvasios pastangos. Dabar kažkas tikrai stirkso tau už nugaros.
Atsigręžti pavyko reflekso dėka. Vos sekundės dalį Giedrius matė apsiblaususį susimąsčiusį nematytos merginos veidą. Ir kvapas... Lyg iš kokio tolimo sapno atklydęs kvapas...
– Kas tau nutiko?
– Nieko, – Giedrius pajuto savo balse falšo gaidelę. Apsimestinai atsipalaidavusiai... Nesąmonė visa tai. Naktis seniai turėjo baigtis...
Jis atsisėdo lovoje. Nors prieš keletą minučių krėtė šaltis, sėsdamasis jautė, kaip nuo nugaros nusilupa prikibusi paklodė. Tarsi išsinertumei iš odos, bandė pajuokauti, tačiau jautėsi išsineriąs visai iš ko kito. Aš – prieštvaninis driežas, priešistorinio pasaulio valdovas, nesuprantu nė velnio ir nė velnio neprisimenu. Padūmavusi roplio būtis. Žmogiškojo “aš” saulėlydis. Aiajai...
– Per daug vyno, ar per daug manęs?
– Savęs, – sumelavo, jausdamas, kad daugiau neištvers kvapo iš jos burnos. – Einu atsigaivinti...
Išlipo iš lovos ir, pėdindamas durų link, nugara jautė jos žvilgsnį. Norėjo atsigręžti, bet neįstengė. Įdomu, kokia buvo jos veido išraiška? Galbūt ji urzgė ir rodė pailgėjusias iltis? Įeidamas į mažytį vonios kambarėlį, gailiai vyptelėjo. Tu šimtaprocentinis psichas. Dabar jau taip. Užsirašyk ant sienos, kad nepamirštum. Tamsoje užčiuopė jungiklį ir spustelėjo. Šviesos pliūpsnis nudilgė akis. Apgraibomis, stengdamasis niekur neatsitrenkti, jis nuslinko prie kriauklės. Tas skonis burnoje... Perbraukė liežuviu per išorinę dantų pusę. Bjauru... Nenoromis atsimerkė ir vos nešoko į šalį, veidrodyje pamatęs keistai perkreiptą savo veidą. Palinko į priekį ir palietė jį pirštais...

– Svajonių? – paklausė Giedrius. – Tai nėra sva...
O neūžauga tik nusišypsojo ir padėjo galvą ant stalo. Net nesiginčijo. Blankus raibulys klaidžiojo sumizgusiu jo veidu, persmaugtu velioniškos šypsenos.
– Svajonių? – paklausė Giedrius. – Bet juk po...
Ant sienos kabančiame veidrodyje Giedrius matė sienomis slystančius šešėlius. Kabineto atspindys išbluko, apsitraukė pelėsiu, prabilo apie lėtą ir slaptą irimą, kuris, tyliai užgimęs neūžaugos galvoje, dabar graužė visus jį supusius daiktus. Kažkas, apaugęs pilka barzda, žiopsojo į Giedrių iš drumzlinos veidrodžio gelmės...
“Tu nežinai, – tariau jam. – Anksčiau viskas buvo kitaip, o dabar nežinai... Kančia taps prijaukinta, prijaukinsi ją, kaip visai netikėtai prijaukinai nupigintą ir iškastruotą pasaulį ir jie lyg šunyčiai šokinės per tavo lazdelę. Vakarais, tarsi išsekęs dievas, stirksosi prie kambario lango. Už stiklo plytės prijaukintas šūdu apdrėbtas pasaulis, viduje drieksis nederlinga nors ir šūdina stepė.
– Ką gi mes veiksim toliau, – klausi stepės, bet ji bus plyna ir nežinos, ką atsakyti.
Dienos supanašės. Sukantis ratu laikas nualins jų veidus, o iš balto popieriaus begalybės lips lauk beprasmiški žodžiai. Jie lips lyg vorai, ropinės stalu, sienomis, grindimis, dulkėtais knygų viršeliais, regs tinklus ir gaudys paskutines tavo mintis. Kažkas anapus kasdienio vaizdo ras būdą užkimšti tau burną. Suprasi: nutaikius progą, kasdienį vaizdą galima perplėšti kaip nuotrauką ir rasti tą kažką, tūnantį anapus. Radęs jį, galėtum derėtis...
Bandysi plėšyti, tačiau plyš tik prigimtis, o skutai vėlei suaugs draugėn.
– Ką gi mes veiksim toliau, – šauksi stepei. – Velniai tave griebtų!
Rieškučiomis semsi purvą, matydamas jame žvaigždžių atspindžius, bet ten nebus atsakymų ar bent jau ligos vardo.
Galop tapsi įtarus. Kalbėdamas su žmogumi, bevelysi jį paliesti, kad įsitikintum, jog jis tikras.
O vieną naktį iš tavęs kažkas išlys ir dūsuodamas ims kėblinėti po kambarį. Svarbu tai, kad visai to nepastebėsi. Dėmesį patrauks tik triukšmas: tas kažkas tamsoje klius už daiktų. Spragtelėsi žiebtuvėliu ir ilgai stebėsi savo Žmogų. Nekalbinsi jo: jau kelios savaitės būsi tapęs baisiai prietaringu, tik susitrauksi ir kažkaip pasensi. Mat tu pamatysi, kad tas žmogus yra luošas: jis sunkiai klibikščiuos, pasiremdamas tikėjimo protezu...
Tada Giedrius nutilo, o atvaizdo veidas apsiblausė. Jis liūdnai pažvelgė ir... apsigręžęs nušlubavo šalin, dingo, ištirpo drumzlinoje veidrodžio gelmėje...

Vandens šniokštimas kriauklėje priverčia atsipalaiduoti. Prausdamas veidą ir drėkindamas plaukus, Giedrius galvoja apie šimtus besijuokiančių upokšnių, apie krištolinius šaltinius, apie tylų akmenėlių gurgždėjimą upės seklumoje, apie samanotus pakrantės medžių kamienus, veržlią srovę. Galvoje užgroja fleita. Bacho “Pokštas”. Dieviškas kūrinys... Iš kažkur giliai plūsteli naujos jėgos. Giedrius praskalauja burną ir tik dabar tepajunta, kad vanduo trenkia chloru ir rūdimis. Užgesina šviesą ir tamsoje grįžta atgal.

Tą rudenį Ievos pieštukai slydo popieriumi drąsiai ir tiksliai fiksuodami skulptūros kūno padėtį ir raumenų išsidėstymą po oda. Tačiau perteikti veido išraišką Ieva taip ir neišmoko. Storulis dažnai bambėdavo nerandąs sąsajų tarp veido ir kūno kalbos. “Tokiam liūdnam veidui kūnas pernelyg atpalaiduotas, – sakydavo jis, peržiūrinėdamas krūvas eskizų. – Čia veidas abejingas, o, žiūrint į kūną, jaučiamas judesys. Kam jis? ” Vos ne kasdien Ieva piešdavo Narcizą, bet daugiau taip nieko ir neišmoko. Tą rudens dieną, pirmą kartą atvestas čia, dručkis suko ratus aplink skulptūrą ir rodė pirštu didžiausias skulptoriaus klaidas. “Tokiai bestijai sukurti, reikalingas charakteris, – aiškino jis, pamokančiai iškėlęs pirštą. – Žinoma... Miesto valdžios užsakymas... Šunų pridergtam skverui... Ir tokio pilnai pakanka. – Dručkis paplekšnojo per nuogą Narcizo sėdmenį ir valiūkiškai jam mirktelėjo. – Veidas panašus, – nenorom pripažino. – Bet poza... Taip joks žmogus ilgai neišgulėtų... ”
Nuo tos dienos Ieva piešė jį rymantį, laukiantį, nuobodžiaujantį, gundantį, atstumiantį... Dabar ji pati pastebėdavo netaisyklingą kūno padėtį ir piešdama kruopščiai taisė. Modernaus meno gerbėjai, Ievai, Narcizas pamažu virto abstrakcija, egocentrizmo absoliutu, prarado individualumą ir kažkaip staigiai sunyko į sausą apibrėžimą, išskaitytą psichologijos vadovėlyje. Tuo pačiu keitėsi ir piešiniai. Minkštas akademiškas kūno linijas pakeitė šykštūs štrichai, tobulas graikiško kūno grožis virsdavo gąsdinančiu nesimetrišku geometrinių figūrų kratiniu arba ištįsdavo nusidriekdamas į begalybę. Atrodė, Ieva tyčiojasi iš originalo gan vykusiai improvizuodama įvairiais stiliais. Tyčiojasi arba bando jį perprasti.
O po to viskas nutrūko. Ieva pasidavė ir iškart viską užmiršo...

– Prastai jautiesi?
– Geriau ir būti negali.
– Pastebėjau, kad tarsi nesavas.
– Taip gerai žinai, koks būnu paprastai?..
– Paranojiškas, kaip visada. Padėti atsipalaiduoti?
– Būčiau dėkingas.
Jos delnai šalti ir gaivūs. Glostydama krūtinę, ji seka pasaką:
– Gūdžioje girioje gyveno kartą sena pikta moteriškė. Keliskart metuose, per pilnatį, ji virdavo sriubą iš lelijos šaknies, pelkinio gailiaus ir pačio blogiausio miesto berniuko...
Velniop tokias pasakas... Giedrius vėl sėdasi lovoje.
– Gerai jau gerai. Pajuokavau. Štai tau tikra pasaka...
Giedrius vangiai pasimuisto, nori pasakyti, kad jam nereikia pasakos, kad jis nenori... Bet negali įstengti.

Kovo 26
Jų buvo daug ir kaip visada jie buvo vieningi. Jie buvo stiprūs bendrumu, visi ėjo išvien, nors, pažvelgęs į juos, to nebūtum pasakęs. Tačiau jie buvo vieningi. Juos siejo tas pat, kas sieja ką tik iš kiaušinėlių išsiritusius vikšrus: ėdrumas ir alkis. Ir nors vienas kitam jie varžovai, juos vienija rūšis ir bendras tikslas: išplisti.
Bendras tikslas, apšlakstytas godulio seilėmis...
Beribė degradavimo laisvė...
Viskas į gera, kai geriau pagalvoji.
Vieno asmens bukaprotystė, išplitusi ir apėmusi daugelį asmenų, nustoja būti kažkuo peiktinu. Ji tampa vertybe.
– Mums neriekia... Dabar, kada visi mes...
Dabar jie visi ir žino, ko jiems nereikia. Juos per ilgai dresavo ir mokė gyventi. Primesdavo jiems savo kultūrą, dievą, sąmonę... Svetimi. Tai darė svetimi. Dabar nebėra svetimų ir viskas stojo į savo vietas. Nusikratę jungu, jie patys ėmė tvarkyti pasaulį ir supaprastino jį iki trupmenų. Žlugusi priespauda buvo apvainikuota sultinio žengimu į dangų.

– Labai malonu buvo pabendrauti! Tikrai malonu! – Tuklusis karštligiškai kratė Giedriaus ranką, tempte tempdamas jį durų link. – Ach, kaip buvo malonu! – Šaukė jis jau beveik tarpdury, – Gaila tik, kad padėt mes niekuo negalim! Tai bėda! Aiajai! – Tukliojo akys nejučia dėbtelėjo į tamsiausią kabineto kampą, tarsi ieškotų, kas dėl to kaltas, – Gal kitą kartą? Kreipkitės drąsiai!
– Būtinai, – užtikrino Giedrius. Pusvalandį išsišypsojus, dabar jam maudė žandikaulius. – Viso geriausio.
– Viso!
Durys užsitrenkė. Giedrius žengė keletą žingsnių ir ėmė leistis laiptais. Aikštelėje, po kojomis pasipainiojusi sekretorė dusliai aiktelėjo ir šoko šalin. “Šypsena, – sumojo Giedrius. – Šypsena! ” Platų atvirą kvailą vypsnį jėga teko krapštyti nuo veido, tačiau tam, kad nustotų šypsotis, veidui reikėjo masažo.
– Kavinėn aš pėsčias neisiu, – kažkodėl pasakė sau, sustojęs gatvėje. – Kiek turiu pinigų?
Šlapius stogus jau laižė ankstyvos sutemos. Susirūpinęs Giedrius rausėsi kišenėse, o veide tuo tarpu kėpsojo ta idiotiškai laiminga išraiška.
– Velnias... – Jis tarė “velniaš”, nes viršutinė lūpa vis dar karojo aukštai tarsi pridžiūvusi prie dantų. – Tryš... Penki... Už penkiš?.. Kažin... – Jis įsiutusiai nužvelgė smalsią, bobutę. – Įdomu, močiut? Domitėš linkšmaiš vyrukaiš, ką? – Bobutė sumojavo rankomis ir dingo. – Uhu... – Giedriaus delne sušlamėjo dar kelios sumizgusios “žemaitės”. – Dabar pakakš.
Taksi vairuotojas, rimtai išklausęs adresą, tarė “hm” ir spustelėjo akceleratorių. Pritardamas tokiai pasaulėžiūrai, Giedrius irgi pasakė “hm”, po ko stropiai tylėjo visą kelią.
Pro šalį lėkė namai, parduotuvės, žibintai ir medžiai. Mašinos priekis godžiai rijo šlapią asfaltą. Giedrius ir vairuotojas, abu suakmenėjusiais veidais, bene dvylikoje vietų laimingai išvengė žūties ir galop vos neįsirėžė į purviną sunkvežimį.
– Maita!!! – Nelauktai riaugtelėjo taksi vairuotojas ir pažvelgė į Giedrių kaip alkanas krokodilas. – Tas maita visą dieną čia šliaužo!!! Vežioja skerdyklon arkliokus!
Purviname sunkvežimyje tikrai stovėjo du besibaigią kuinai. Iškišę tamsius liežuvius, panarinę apsunkusias galvas, išsiurbti, išgerti iki dugno, jiedu riedėjo patirti atlygio saldybę. Vieno arklio galva ilsėjosi ant kito arklio kaklo...
– Maita, – užsispyręs kartojo vairuotojas, atlikdamas keletą šiurpių triukų, – Maita ir lieka maita...
Sankryžoje jie pralėkė raudoną šviesą, cypdami stabdžiais pasuko į kairę ir, po keleto minučių, sustojo prie kavinės durų. – Prašau, – pasakė piktas vairuotojas.
Išsikepurnėjus iš mašinos, Giedriaus veide nebebuvo šypsenos. Ufonautišką veido raumenų žaismą pakeitė rūškana išraiška.
– Vėjuotos dienos, – sumurmėjo, pažvelgęs į neramų dangų. – pernelyg vėjuotos...

– Tavo pasakai trūksta svarbių detalių. Skamba neįtikinančiai, vienpusiškai ir... nori atsigerti?
– Vynas baigėsi.
– Netoliese yra parduotuvė.
– Tik nebepirk vyno.
– Nupirksiu mineralinio vandens ir... ledų ar vaisių?
– Ir ledų ir vaisių.
– Tu palauksi?
– Negi vesiesi už rankutės?
– Aš tuoj.
Taip nutikdavo be galo dažnai: vidury nakties Giedrių staiga patraukdavo gatvėn, o ji nė nemėgindavo jo sustabdyti.
Jis akimirksniu apsirengė.
– Giedriau...
– Taip? – jis sustojo tarpdury.
– Nieko.
– Tuoj grįšiu.
Durys užsitrenkė. Jis nulipo tamsiais laiptais.
Aš – prieštvaninis driežas, priešistorinio pasaulio valdovas, nesuprantu nė velnio ir nieko nebeprisimenu. Išsinėriau iš odos. Aš niekas. Aš niekur. Jos pasaka teisinga: niekada negyvenau dabar, tik vyliausi gyvensiąs... Vėliau.
O jei taip, tuomet dabar Giedrius lipo ne tik siauručiais palėpės laipteliais, jis galėjo lipti plačiais ir tamsiais savo arba jos laiptinės laiptais, o, išėjęs gatvėn, galėjo atsidurti iš karto pustuzinyje vietų įvairiausiais metų laikais įvairiu paros metu. Suklypęs anemiškas “dabar” prarado savo magišką reikšmę, jo paprasčiausiai neliko.
0 gatvėje bliovė vėjas, nešiojo šlapius popiergalius, šokdino juos virš balų, jų šukėse žvarbo aukštyn kojomis apversti sapnai; į miestą nusileido palšas debesis, ore pakibo mažyčiai vandens lašeliai, juos įkvėpdavai drauge su oru, jie lipo prie veido, dengė odą plonyčiu nuovargio sluoksniu, gėrėsi gilyn ir gėlė kaulus; kaukolės dėžėje įkalintas protas prašėsi užmigdomas it benamis paliegęs šuo, nes protas irgi norėjo sapnuoti: pasivaikščioti purpuriniais debesimis, nusišlapinti linksmu lietučiu ant spigios kastratų eisenos, kažin kur tempiančios didžiulę kerėplišką drobę su Viešpaties Šuns atvaizdu; protas troško sapnuoti drauge su visais, tačiau savo – nepakartojamą sapną kaip jau daugel metų buvo sapnuojama šiapus ir anapus spuogais aptekusios kapinių tvoros; virš šlapio grindinio plaikstėsi rūškanos rūko marškos, atmerktos miesto akys balomis dėbsojo į dangų, bet dangus buvo pilkas, neperžvelgiamas, paniręs žvarbioje drėgmėje, prijaukintas dangus ir prijaukintas pasaulis – abu nusibodę ir koktūs; koktūs buvo milžinų ir neūžaugų veidai, kokčios besielės debilo akys, koktus keiksmažodis žlagsojo ant kokčiai purvinos kiosko sienos, o šalia tarsi spjaudalas kėpsojo sakinys: “Pažadu tau amžiną meilę”; kranksinčios varnos sapnavo karvelių gyvenimą, vakare miesto gatvėse šmirinėjo šešėliai, blankstančioje šviesoje miesto sapnai dažėsi tirštesnėmis spalvomis, tuščioje ir šiukšlinoje aikštėje aistra grojo sulūžusiu klavesinu, o kažkas nematomas raivėsi ir šoko šalia; miesto stogais riedėjo raudona saulė, skambėjo ir dužo krištolo varpai, žiojėjančios žaizdos ašarojo šventu vandeniu ir vynu, girtas nuo vyno senis mynė tarškančio dviračio pedalus, linksmai traiškė ratais varpų duženas, jo veide it baloje žvarbo neprotingai išpilstytas laikas, o kišenėse senis saugojo vėją ir lietų...
O gal Giedrius vis dar lipo laiptais?
Praeidamas laiškų dėžutę, neiškentė nepatikrinęs. Trakštelėjęs žiebtuvėlis apšvietė dulkėtus voratinklius ir tris juose seniai iščiulptas drėgnuoles. Turbūt, laikui bėgant, viskas tampa vorais ir drėgnuolėmis: praeitis, žmonės, laiškai. Visa tai keičia pavidalą, supaprastėja, kad išliktų. Tamsūs laiptai, tūkstančiai pakopų aukštyn ir žemyn, šimtai durų ir nė vieno žmogaus. Tačiau jei tai buvo jos laiptinė, čia jokiu būdu nedera buvo stoviniuoti ir dar spragsėti žiebtuvėliu. Toks elgesys čia buvo tolygus nusikaltimui: žmonės mėgsta kelti triukšmą, tai, turbūt, geriausia jų savybė Triukšmas, kaip ir šiukšlės, amžinas visokio gyvenimo atributas. Tyla reiškia mirtį...

Ievos kambaryje vakaras. Už lango raminančiai sriūbauja vėjas. Kambaryje jauku, nes visas grindis dengia pripiešti popieriaus lapai. Ievos akyse mirga tūkstančiai formų, nors dauguma jų dabar atrodo bemintės. Kartkarčiais Ieva pasuka galvą ir dėbteli į suglamžytų lapų krūvelę ir dar sveiką, bet jau pasmerktą lapą ant stalo. Kolurijos, paralelės, ekliptikos, saulėgrąžos, zodiakai, poliai, dienovidžiai, punktai ir matai, dangaus ir žemės sferos, planetos, žvaigždės, ūkai ir galaktikos... Didžiosios dienos: vasario pirmoji, naktis į gegužės pirmąją, rugpjūčio ir lapkričio pirmosios... Negi visa tai sutalpinsi apgailėtiname popieriaus lape? Ar nors ir didžiausioje drobėje? Net išsinėrus iš odos, atrodys blankiai. Ieva tingiai praveria stalčių, sugraibo cigaretę ir eina į balkoną.
Anuomet Narcizą ji vis dėlto perprato. Kada viskas prasidėjo iš naujo, jau pirmuose eskizuose jo veidas ėmė prarasti pernelyg stipriai išreikštą vyriškumą. Bruožai švelnėjo ir vienu metu buvo beįgauną panašumų su belyčiu Bakchu, bet Ieva tai laiku pastebėjo ir viską ištaisė. Sekančių dienų piešiniuose Narcizo veide radosi vis daugiau moteriškų bruožų, kol, galop, dar keletui jų prasismelkus, Ieva pažino save ir išsigando. Netrukus ryškiausi Ievos bruožai buvo pakeisti panašiais, tačiau beasmeniais. Ieva dešimtis kartų keitė Narcizo veido išraišką, derino jame vyriškumą ir moteriškumą, trynė, o po to pildė tarp jų atsirandančią tuštumą. Šiai dienai tas darbas dar nebuvo baigtas, tačiau esmė Ievai jau buvo aiški...
Parke kranksi varnos. Išsikvėpęs vėjo gūsis susipainiojo gretimo medžio šakose ir dabar inkščia it šuo. Ieva liūdnai šypsosi. Jos kūną šį vakarą glosto tik šaltis. Ieva ilgisi. Bet ne žmogaus ir ne dievo. Ji ilgisi namo pamiškėje – paskutinės tėtės dovanos. Vedęs eilinį kartą, o vedė jis geriausią Ievos draugę, tėtė nupirko Ievai vienkiemį. Poilsiui... O gal, kad nepyktų. Naivusis tėtė... Niekuomet nesubręsiąs niekšelis... Draugė nebuvo verta tokių išlaidų, bet dovaną teko priimti ir sakyti “ačiū”. Ieva trumpam prisimerkia tarsi bandytų ką prisiminti. Tačiau tai apgaulė: Ieva slepia nuo pasaulio spindintį žvilgsnį. Šį vakarą, kovo pabaigoje, stypsodama balkone ir žvalgydamasi po purviną parką, Ieva ilgisi namo ir vasaros. Ji pažįsta tą namą kaip save pačią. Kartais jai atrodo, kad jei jos sielai būtų lemta įgauti materialų pavidalą, ji virstų tuo namu: tamsiu, liūdnu, dideliu... Vasarą, kada į tą miškų glūdumą atklysta niūkus liūtimi nešinas vakaras, Ieva uždega žibalinę lempą, o pro pravirą, langą vidun plūsta peteliškės. Jos gūdžiai ūžia trumpais sparneliais, gauruotos ir nerangios, jos kraičioja nuo lubų ant stalo, pataiko į vyno ąsotį, plūduriuoja ir skęsta...

Priešistorinio pasaulio gatvėje žaižaruoja žmogiškojo “aš” saulėlydis. Anapus stiklinių durų, ant gausybės lentynų, pūpso pilvoti buteliai, sulčių dėžutės, cigarečių pakeliai, šokolado plytelės, prezervatyvai, plastmasiniai indai ir kita. Pardavėjas virtos žuvies veidu tingiai žiopčioja, parimęs prie kasos aparato.
Giedrius nužvelgia lentynas. Daugybė alaus rūšių. Kvaitinantis poveikis. Po to staigiai apsunkina. Mielės. Rytą bloga... Degtinė. Vargšų paguoda. Žvėriškos laimės eliksyras. Trauktinės įvairiam skoniui ir piniginei. Rudens gėrimas. Saulei leidžiantis. Paupy... Konjakas. Kavinėje su kava. Sėdint su moterimi. Pažinčiai... Vynas. Lengvas baltas. Raudonas kaitinantis. Neatbukina. Saldus ir švelnus. Saugo saulės šviesą ir šilumą. Giedrius šypteli. Taip, vynas...
– Pradėsiu nuo maišelio pirkiniams...
Virtos žuvies veidas susikaupęs dirsčioja į vardijamų pirkinių kainas. Kasos aparatas pypsi ir blykčioja žaliais skaičiais. Neužmiršk cigarečių. Rūkysim lengvas.
Už nugaros atsiveria stiklinės durys, įleisdamos vidun keletą prieblandos gaivalų. Atsistoję greta, jie dvokia neviltim ir baime.
Neužmiršau nieko?
– Kiek skolingas?
Kiemuose tylu. Kvepia naktinės gėlės. Keletas skurdžių jų kuokštų glaudžiasi prie laiptinių ir skiedžia tamsą gailiu vienišu savo kvapu. Tyliai sušnibžda medžiai. Tai vėjas klaidžioja stogais.
Giedrius sustoja kiemo vidury. Visi langai skendi tamsoje. Viršum stogų, nusmaigstytų antenomis, viršum gauruotų medžių viršūnių kabojo šviesus vasaros nakties skliautas su keletu blyškių grūdelių – tolimų ir šaltų, primenančių rasos lašelius tamsiai mėlynoje žolėje. Gera vaikštinėti nakties gatvėmis, įstumti pirštu į butelio vidų kamštį, gurkšnoti vyną. Sustojęs ant tilto, Giedrius dešimt minučių susikaupęs spjaudė į vandenį. Sename skvere iš kažkur išdygo naktinis paukštis. Klaikiai gailus balsas...
Giedrius gurkšteli vyno ir apsižvalgo... Jis visuomet šiukšlinas, tas skveras, bet mielas. Gal todėl, kad miesto pakrašty, gal todėl, kad toks apleistas ir pro medžius nesimato gatvės, o gal dėl vaikystės?.. Netoliese, visai sugriuvęs riogso įrankių sandėliukas. Anuomet čia gyveno benamis senukas...
Tylu, virš galvos žvaigždės, kvepia naktinėmis gėlėmis, tačiau kažkas ne taip. Staiga pastebi: nebėra Narcizo skulptūros. Tik žolė prie baseinėlio išmaurota sunkvežimio padangų.

Tepaluotas besikeikiantis elektrikas turbūt rado kaukole padabintą elektros skydelį, nes netrukus sublerbė bliuzas, o baras nušvito kuklia žalsvoka šviesa. Tačiau Giedriaus akys šito nemato. Giedriaus akys pamilo vaizdą, matomą pro langą,. Giedriaus akys jį glamonėja.
Vaizdas to vertas: mažytė siaura gatvelė, įrėminta senais kaštonais, šlapias šaligatvis, šlapios ir murglinos pastatų sienos... Visa tai bėga nuokalnėn, o ten, vaizdo centre, – bažnyčia. O už jos tik stogai, nes miestas subėga į daubą. Stogai, dangus ir suplėšyti debesys. Ir Mėnulis, žvelgiąs pro debesų plyšį. Gęstančios dienos šviesoje jis vis dar blyškus, nedrąsus, ne šviečia, o atsiprašinėdamas šypsosi. Vilkų Mėnulis ir miruoliška jo šypsena...
Ko aš maivausi prieš save tarsi mugės pajacas? Mėnuo Mėnuli, tu toks... apvalus ir, matyt, tik tu teįstengtumei suvokti visą mano sielos tuštybę. Ir kalbu aš per tyliai, o jei ir garsiai, tai vis tik ne tai, ką reikia... Bet tu juk nesupyktumei už vieną kitą mielą šunybę? Man atleistum... Nagi, šok žemyn ir sėskis prie stalo: pakalbėsime kaip vyras su vyru, nes kalbėti su moterimis aš, berods, visai nebemoku. O dar geriau: krisk tiesiai į mano taurę ir maudykis gintaro spalvos starkoje, o aš išgėręs turėsiu tave pilve. Tu apšviesi visus besusidėvinčius mano dūblius ir dovanosi jiems naują, gyvenimą... Bet tu abejingas, apskritaveidi! Tu kyburiuoji virš miesto it senas dulkėtas žibintas ir tau nusispjaut į visus draugiškus pasiūlymus. Na ir eik velniop...
Giedrius atsiverčia švarų lapą ir krebžda toliau:
Atsiviliojusi vienkiemin eilinį Garnį, Ieva apgyvendina jį palėpėje. Palėpėn Garnys užkopia girgždančiais laiptais ir iškart patenka į betvarkės ir vorų karalystę...
Apvalus palėpės langas apmūsojęs ir vos leidžia vidun šviesą. Šalia lango pūpso senų rakandų krūva ir spinta be durų, o jos gelmėj nušiuręs paltas aistringai glaudžia prie savęs nuraudusią palaidinę. Tarp sienos ir lango barško dulkėti ragai, mėtosi sukiužęs lagaminas ir senos knygos. Užmaršties šydu slūgsančiose dulkėse siuva kandžių lervos. Paskui jas nespėjantys vorai alkanomis akimis seka vienas kitą. Tamsiausioje palėpės vietoje nuo neatmenamų laikų džiūsta vaistažolės. Kad ir kaip įdėmiai apžiūrinėjo, nė vienas gerbėjas nenustatė jų rūšies. “Joks tai vaistas, – galop lemena dekoracijų priveiktas Garnys. – Dievaži, tai kerėjimui skirti augalai ir kokia nors liūno ragana atsibastys naktį jų pasiimti. ”
Tiesą sakant, palėpėje trūko tik vaiduoklio, kuris galbūt ir gyveno čia, slėpėsi nuo dienos šviesos apsiklojęs voratinkliais... Tačiau jei taip, tai greičiausiai buvo taiki vieniša vėlė, kadangi pilnaties naktimis įkaitusį Garnį lankė tik šikšnosparniai ir nemiga.
Jei dienos būdavo karštos ir tvankios, naktys kvepėdavo pelkiniu gailiumi ir medžiais. Senasis namas dejuodavo ir krebždėdavo tarsi vaiduoklių laivas ir jau netrukus Garnys išgirsdavo Gervę. Ji užkopdavo girgždančiais laiptais nešina žibaline lempa, nerami ir graži, ji pakildavo scenon ir klausdavo: “Ar tu pameni tą Tamsybių Giesmę, kurioje minimi į ošiančius medžius ir dejuojančią medieną įsikūniję mirusieji? ” Ir nelaukdama, kol neapsiskaitęs gerbėjas sujauks vaidinimą, pati primindavo tą giesmę apie vandenį, kuris teka ir vandenį, kuris miega, apie mirusiuosius, kurių nėra po žeme, apie smilkstantį nuodėgulį ir tylą, apie medžių ošimą ir paukščio klyksmą...
Ir giesmės žodžiai nejučia atgydavo, jie grįždavo į gyvenimą, atklysdami iš tolimų tolių. Tai prasidėdavo prisilietimu, žvilgsniu, o jau netrukus Mėnulio ir lempos apšviestoje palėpėje pasigirsdavo keisčiausi visų laikų žodžiai ir keistas moters balsas – susijaudinęs ir nekantrus, besistengiąs išsakyti savo ilgesį žodžiais, tačiau žadžiai kaip mat prarasdavo reikšmę, tapdavo juokingi tarsi seniai išmoktas tekstas, kuriame skaitovas ir pats neberanda prasmės, visa, kas atrodė svarbu, blanko ir vėlei skendo nuoboduly... Gervė tyliai suleisdavo dantis į svetimą kūną, paskutinį kartą bandydama atgaivinti bejėgį nunykusių spalvų šešėlį...

Kada pasaulis eilinį kartą nesugeba tavęs suvirškinti, vemia tave lauk. Keliesi iš dvokiančios pliurzės ir valai nuo savęs tai, su kuo buvai valgytas. Paprastai tai būna žodžiai. Pavadinimai. Ištisi įvardijantys sakiniai... Brauki juos atbula ranka, jie krinta žemėn ir bjauriai tekši. Brauki juos šiek tiek apgailestaudamas ir susirūpinęs rytdiena.
Lipi iš šito. Tarsi iš nebūties. Tarsi prieštvaninis varliagyvis iš dvokiančio tiršto dumblo klipytuoji į krantą kad užkariautumei sausumą.
Vardan evoliucijos? Vardan proto?
Tiesos?..
Ne, naivuoli, vardan savęs!
Vardan purvino lango stiklo. Vardan neretai drebančių rankų. Vardan suplyšusios sapnų drobulės, vėjo baubimo ir ne tau rėkiamo “tegyvuoja”.
Galbūt vardan žodžių... Juos jau taip ilgai niekina. Kalbėdami nepaiso prasmės, rašydami kurpia panegirikas grioviakasiams arba kraujo pripampusiems uodams.
Galbūt tikrai vardan jų – žodžių? Kad taptų kuo mažiau suprantami. Kad atgautų pamirštą sakralinę reikšmę ir... Vertę.
Prieš akis natiurmortas: baltas staliuko paviršius, taurė raudono vyno, raudona piliulė ir šratinukas su užrašų knygute...


IV. Skyrius
Iš Giedriaus užrašų
***
Dar viena užsitęsusi tragedija... Nuobodi ir ne itin tragiška... Ji taip ilgai rutuliojosi, kad, nuskendęs nuoboduly, nebesuvokiau, kur kulminacija, o kur pabaiga. Pabaigos veikiausiai nebūna... Yra toks menas, kurio aš niekada neišmoksiu. Menas apsiriboti. Idealizuotas minimalizmas. Tačiau apsiriboti, mano galva, tam tikra prasme nustoti būti žmogumi. O juo taip norisi likti... Didžiausia vertybė esi tu, bet iš tikro TU nieko nereiški. Suskystėjusių smegenų ir neandertalietiškų poreikių laikmetyje TU – cinikas ir nihilistas. Springdamas bjaurastimi, išmokai būti abejingu, o abejingumas – didžiausia visų laikų nuodėmė. Tas pats netikėjimas. Abejingas – lyg ir negyvas. Kam reikia tavęs? Net sau tapai našta. Nuobodu gyventi pasaulyje, kur tenka kibtis į “šiandien” temstant už lango... Neplanuok ateities! Tik neplanuok ateities! Iš esmės – visa tai šlamštas ir juk negaila šito, bet, numojus į tai ranka, kas gi tuomet lieka?..

***
Ant stalo puodelis kavos, o prieš akis – šlapio sniego apdrėbtas stiklas. Mintys tampa nebepatvarios, jos tirpsta, užleisdamos vietą nuotaikoms. Pastarosios gilesnės ir turbūt tikresnės, tačiau, perkeltos popieriun, man nebepriklauso. Virsta šešėliais ir slapstosi kampuose. Ant kavos puodelio nupiešta saulė. Taip kaip vaizduojama Diurerio graviūrose: su akimis ir burna... Keliskart per dieną puodelį pripildo verdančio turinio ir kantriai laukia, kol jis atauš... Šiandien mačiau jauną simpatišką šunytį. Jis bėgiojo šaligatviu linksmai amsėdamas ir atrodė baisiai įsimylėjęs save. Praeiviai, sustodavę su juo pažaisti, neatrodė įsimylėję save – jie tik neturėjo laiko. Vienas pasilenks, paglostys, pamyluos, nueis...
Stabtelės kitas, vėl paglostys, vėl pamyluos...
Tai, ką parašiau, turbūt siaubingai lėkšta...

***
Kažkas uždegė danguje mažą neramią žvakutę. Kad šviestų naktimis ir mirksėtų. Sako, tai žvaigždė, į kurią tu privalai eiti. Sako, ji velnioniškai toli – kažkur ten, su ūžesiu skrieja juoda negyva erdve. Maža nelaiminga žvakutė. Tik tiek. Suprask...

***
Sunki diena negaluojančiam miestui. Jis niekaip negali nugaišti: dvėsuoja, iki pusės įsiurbtas šlapio sniego ir purvo. Dvėsuoja ir kliedi... Gaila jo, nors jis niekada nebuvo man gimtas. Gaila jo, nors nesusimąstydamas iškeisčiau į kitą kuo toliau nuo čia... Slaptuose kabinetuose kažkas vėl apsikiaulino: šliūkštelėjo į bendrą šventąjį viralą pigesnių svaigalų. Chroniški sapnuotojai bemat pajuto skirtumą, bet suprato ne taip: jie nusprendė sapnuoti visus buvusius ir būsimus išbandymus. Nutarė susiveržti diržus ir iškęsti. Apsikarstė amuletais, nugrimzdo sapnan... Gatvės, namai, pats oras perpildytas isteriško kliedesio: kažkas dainuoja, kažkas seka sakmes apie karą, kažkas atgailauja ir raunasi plaukus... Vieną dieną jiems teks pabusti. Tikiuosi, dauguma jų jau bus negyvi...

***
Medžio viršūnėje kranksi varnas. Pašiaušęs juodas plunksnas prieš vėją ir lietų, jis aušina snapą, sekdamas jiems pasakėčias. Jis porina apie pilką rudens šviesą, siauras gatveles, samanotus pasienius ir ilgesį, apie vėjo suplėšytą dangų, žvaigždžių grūdelius ir triumfališką varnų giesmę, jis porina apie seną dulkėtą žibintą, nutrenktą į tamsiausią palėpės kampą. Jis tuščias, tas žibintas, sukandėjusia dagtim... Naktimis arba kai lyja, jis pasakoja patamsio gaivalams apie šviesą. Ne visi jie supranta, kas sakoma, o jis nemoka paaiškinti. Ir šviesti...

***
Šiandien teko daug vaikščioti. Norėjau nustebti, bet man nepavyko.
Blogai, nes dienos tampa neįsimintinos ir pjauna nuobodulys. Gerai, nes apie visa tai aš jau skaičiau Gogolio ir Saltykovo – Ščedrino raštuose.

***
Nauja diena... Vandens ratilai tylos šuliny... Sunkūs sapnai jau atgulė ilsėtis tamsiame dugne. Nauja diena virš pajuodusių nuo laukimo stogų... Amžinas išganymas, virtęs amžinu prakeiksmu kaskart viską pradėti iš naujo su kvaila viltimi, kad rytoj šito daryti nebereikės... Išgvėrusi, be trenksmų ir minties, ji verčia vilkti pajuokos jungą, kuris, vakare nukritęs, naktį jau sapnuojasi kaip prasmingumo viršūnė. Šviesos!!! Naktį mums taip trūksta šviesos – bejėgiams minkštiems padarams tarsi gėlytėms norisi išganingo saulės spindulėlio. Tegu dulkėto, tegu šykštaus – tegu! Leiskite mums dar pažvelgti į saulę, leiskite vėlei apgauti save, pažadant sekti gerais pavyzdžiais. Mes ištaisysime visas klaidas, sutvarkysime sumizgusius savo gyvenimus išdžiovindami juos prieš geranoriškumo židinį, mes sudėliosime žaisliukus į lentynėles ir būsime tikri cacos geručiai, šelmiai neūžaugos, bukapročiai ar intelekto kometos... O iš tikro leisime vedžioti save ir toliau, pažadus vėl pasilaikydami tamsiai nakčiai.

***
Namo stogas tarsi kilimu dengtas smala. Žingsniai minkšti ir begarsiai. Labai stiprus vėjas – dešimčia šunų inkščia laiduose ir antenose... Nuo stogo atsiveria vaizdas. Miesto akys... Tūkstančiai balų... Jos meldžia pagalbos, bet aš negaliu joms padėti, galiu tik žvelgti į jas ir dalintis klaikų jų ilgesį.
Ar čia kada nors bent kas nors buvo tikra? Prieš keturis, prieš septynis šimtus metų?
Ar čia visada buvo tik taip?

***
Pavojinga diena. Visatoje teka gausybė juodųjų mėnulių. Gimę po arklo ženklu bus girti ir irzlūs. Saugokis ir nesipainiok jiems po kojomis.

***
Ar klausėtės kada, kaip įsipainiojęs medžių šakose vaitoja vėjas? Kaip smaugiamas šuo inkščia… Tarsi nelaimėlis nužemintai šaukiasi pagalbos. Erdvės...
Tas pats jūrų valdovas ir viešpats, gimstantis debesuotose kalnų viršūnėse...

***
Vakaras... Žiemojimo iliuzija... Sena knyga ir viduramžių muzikos įrašai... O prieš tai dar buvo gatvės – šlapios ir klaidžios... Ir ilgesio šypsena...

***
Šimtmetį nesiprausęs išminčius buvo apsėstas musių: jos zyzė virš išminčiaus galvos tarsi šventojo nimbas, tačiau išminčius jų nematė. Jis pasigardžiuodamas siurbė alų kartkarčiais geraširdiškai apsidairydamas ir tyliai tviskėjo pasaulį perpratusio pajaco šypsena. Tąkart kažkodėl pagalvojau, kad, išmokęs taip šypsotis viską jau būčiau pasiekęs ir liktų tik nusižudyti... Nuo nikotino pageltęs išminčiaus smilius kas penkios minutės paliesdavo skaudantį smilkinį ir spustelėdavo melsvą po oda išsišovusią gyslelę. Išminčiaus akys palaimingai užsimerkdavo, tačiau skausmas grįždavo, o smilius vėl atsidurdavo ant stalo. Iki istorinės sentencijos apreiškimo dar buvo likę apytiksliai penkiolika minučių ir visą tą laiką jis kiurksojo tylomis, tik lūpas bjaurojo ta gaiži pajaciška šypsena. Virš išminčiaus galvos kabojo zyziantis nimbas, kampe dusliai mykė stimpanti šliundra, du šešėliai springdami rypavo vienas ant kito peties... Išminčiaus smiliui trečią kartą paliečiant smilkinį, aš jau buvau įsitikinęs, kad užtektų tik nusičiaudėti ir visas tas vaizdas pabirtų tūkstančiu šukių. Tada išminčius tarė: “Bijoti beprasmiška, nes nėra pabaigos... ” Ir jo akys nušvito. Nušvito ir manosios. Tikrai nežinau kodėl, bet tąkart viskas pasirodė be galo paprasta, šviesu ir aišku: ir lipnūs staleliai, ir šliundra, ir šešėliai, ir musės, ir aš...