Iš meilės(tęsinys)

,, Vėl liejasi džiazas.. Ramus svaigulys  lyg balta vizija neša  mane per  aukštus kalnus,  banguojančias jūras, bekraštes smėlio dykumas. Plasnoja galingais sparnais lyg Džonatanas Livingstonas žuvėdra, suvokęs nevaržomą laisvo skrydžio esmę. Lyg tas paveikslas, kabantis senoje dailės parduotuvėje. Pažvelgiau į jį ir supratau-tai aš. Tas baltas mėlynakis paukštis pilko fono drobėje-tai aš. Skubantis laikas tada tarsi sustojo, likome aš ir paukštis . Mergina- paukštis....
Spoksojau į paveikslą ir guodžiau, raminau save: jis vis tiek bus mano. Taupysiu, taupysiu, taupysiu, ir kada nors jis tikrai bus mano. Pasijutau tada netikėtai suradusi  draugą,  kuris visada bus šalia ir mėlynai žvelgs į mane.. “


-Tau vis blogai ir blogai, amžinai nepatenkintas, susiraukęs, susirask žmoną ir jai galėsi komanduoti. O man tu jau atsibodai. Sriuba  per sūri, virtinukai per kieti, marškiniai ne taip išplauti ar kojinės ne taip sulopytos. Viskas, ką motina padaro, tau blogai, -greitakalbe beria našlė Rapolienė, kaime vadinama juodąja našle: prieš dvidešimt metų palaidojusi vyrą ji taip ir nebenusivilko juodos suknelės.  Senasis Marcelinas, taikliai sugalvojantis tinkamas pravardes kaimynams, pataikė ir šįkart. Tarsi prilipo prie moters ši pravardė, niekas jos kitaip kaime nė nebevadino, nes kur ėjo, ką darė-visur juodai vilkėjo, apsigobusi būdavo juoda skarele, tarsi vaikščiojanti širdgėla po kaimą slankiojo. Teresėlė, neetatinė kaimo dorovės saugotoja, bandė užbėgti visiems piktiems liežuviams už akių ir apginti savo vaikystės draugę, pasakodama liūdną istoriją apie krentantį žemėn vienišą gulbiną, netekusį savo mylimosios. Senasis Marcelinas ironiškai perkreipęs lūpas tik skėstelėjo rankomis ir paprašė nukvakusios davatkos parodyti gulbiną, dėvintį sijoną. Teresėlė piktai atkirtusi, kad seniui plikė galvon, o velnias uodegon ir ėmusi mojuoti rožančiumi, bet vyriškis demonstratyviai suraitė riebią špygą. Neaišku, kaip būtų ginčas  pasibaigęs, jei ne pati Rapolienė, greitakalbe išbėrusi, kad viskas mūsų žemelėje vyksta iš meilės: ir poros tuokiasi, ir vaikas gimsta, ir duona dygsta, ir žmogus miršta, todėl kitą savaitgalį bažnytėlėje įvyks šventos mišios už išėjusį amžinybėn jos žmogų, o po jų namuose- gedulingi pietūs, kurių metu ir prisiminsime nelaimingus gulbinėlius, pasiaukojusius iš meilės.
Mišios buvo išties gražios: bažnyčia skendėjo vasaros gėlėse, žmonių  susirinko daug, o ir klebonėlis pasakė jausmingai graudingą pamokslą. Rapolienė, vesdamasi už rankos mažą mergaitę, papuoštą balto šilko suknele, išėjo iš bažnyčios išdidi ir laiminga, tuoj už šventoriaus nupirko  mergaičiukei ilgą susuktą saldainį ir įmetė pinigą į elgetos kepurę. Tada atsisukusi pasižiūrėjo į savo augalotą sūnų ir tempdama striksinčią mergaitę greitai nuskubėjo namų pusėn, kur tuojau pradėsią rinktis kaimynai. Gedulingi pietūs prasidėjo iš tiesų gedulingai: žvakė, poteriai, giesmės. Vėliau viskas ėmė krypti neaiškia kryptimi, vyrai saikingai paragavę  stipriosios užsinorėjo parūkyti į lauką, kur jų su ąsočiu rankose nekantriai laukė veterinaras Povilas, vienturtis Rapolienės sūnus. Vyrai lenkė stiklinę po stiklinės ir  gyrė putojantį salyklinį alų, juokaudami,  kad dviejų stiklinių lyg ir per mažai, o trijų jau ir per daug. Gerosios pardavėjos Kazimieras skaldė anekdotus, o  Viktoras jau mėgino dėlioti dainušką. Senasis Marcelinas saldžiai traukdamas pypkę šypsojosi per ūsą, tarsi laukdamas tęsinio. Povilas sukosi lyg voverė rate: į kamarą, kur gulėjo alaus statinė, ir atgal į kiemą, kur laukė ištroškusių vyrų būrys.
Tuo metu  moterėlės baigusios poteriauti irgi  spruko į lauką, mat viduje buvo  karšta ir tvanku. Susėdusios sode po sena  išsišakojusia obelim, jau daugelį metų nevedančia vaisių, jos sutartinai klegėjo lyg žąsys, neįtardamos apie  vyriškas linksmybes, bet smagų moterišką čiauškėjimą  nutraukė begėdiškai vilnijantys akordeono garsai, kuriems smagiai dundėdamas pritarė būgnas. Teresėlė paskubomis persižegnojusi puolė iš sodo tiesiai į nenaudėlių vyrų būrį, kur linksmybės jau buvo pačiame įkarštyje. Kęstas ir tas parmazonas Viktoras susikabinę plėšė,, Kelelis tolimas, kelelis artimas“, o gerosios pardavėjos  Kazimieras jiems pritardamas dirigavo. Rapolienės Povilas netvirtai laikydamas ąsotį  stripinėjo tarsi bandydamas šokti, o Vincas įsikabinęs į neseniai nudažytą tvorą kalbėjosi su katinu, kai tuo metu kiti renginio dalyviai apsunkę nuo alaus gulinėjo ant nupjautos žolės. Krykštaujančių vaikų būrys smagiai tampė karutį, pririštą prie Apolono dviračio, į kurį buvo įvertę senąjį Marceliną. Teresėlė tarsi apdujusi iš siaubo svėrė po kojomis pasimaišiusi pagalį ir puolė į mūšį. Pirmiausia kliuvo muzikantams, po to nelaimėliui Vincui, dirigentas Kazimieras drąsiai bandė atimti kovos įrankį, bet gavęs į kuprą metėsi į šoną. Povilas netyčia išpylęs alų graudžiai pravirko, o  pasipiktinęs  vyriškas duetas sutartinai užplėšė:
Nieks kits čia nekalts,
Mergužėle, tu pati,
Su berneliu trali vali
Labai buvai ukvatni.
Pagalys lyg skraidanti lėkštė nulėkė dainininkų pusėn, iš paskos nuskriejo ąsotis, kuris nepasiekęs taikinio nesėkmingai nusileido ant žemės. Aplink visi klykė, visi rėkė, visi kažką rodė rankomis, tik vienas senasis Marcelinas sėdėdamas karutyje palaimintai šypsojosi. Įaudrintoje žmonių minioje tarsi iš niekur išdygo juodas siluetas-našlė Rapolienė:
-Aš esu juodoji našlė, žinau, kad taip mane vadinate ir visai dėl to nepykstu. Marcelinas buvo teisus: dvidešimt metų gedėjau, dvidešimt metų gyvenau skausme ir širdgėloje. Nežiūrėjau televizoriaus, neklausiau radijo, pamiršau, kaip reikia juoktis ar žaisti. Pasakysiu- tiesiog pamiršau, kaip reikia gyventi. Guodžiausi, kad viską darau iš meilės savo išėjusiam žmogui. Bet ar jam reikėtų tokios meilės? Ar mylėjau pati save? Ar  mylėjau savo vaiką, kuris negalėjo namuose net laisvai kvėpuoti . Atsakymo nežinau.  Gal ir nebūčiau to atsakymo pradėjusi ieškoti, jei ne viena maža mergaitė, apsigyvenusi prieš savaitę mano namuose. Ji paprašė nupiešti saulės zuikutį, kuris šypsotųsi. Dieve, aš galiu nusukti triušiui sprandą, bet nupiešti nemoku. Nemoku nupiešti šypsenos, nes nežinau, kaip tai daryti. Taip ir atsakiau savo mažajai mergaitei . Nenusimink, tetulyte, pasakė  ši, aš tau padovanosiu šypseną. Ir tada aš gavau pačią gražiausią dovaną gyvenime... Nepyk, Teresėle, žmonės sako, kad tos pačios akys verkia, tos pačios akys juokiasi, bet,  svarbiausia, kad tos pačios akys ir mylėtų... -našlė Rapolienė lėtai nusigobė savo juodąją skarelę ir tvarkingai ją sulanksčiusi įsidėjo į kišenę.,, Sako, kad meilė užaugina sparnus. Tik kodėl niekas neprimina, kad tie sparnai vienų užauga platūs ir tvirti, kitų-, deja, paliegę, silpni ir ligoti, dar kiti aukštai pakilę į dangaus platybes skaudžiai juos nudega. Kai kam atsitinka dar blogiau-  atsiranda koks žmogėnas ir aštriai išgaląstomis žirklėmis gerokai juos, tuos sparnus, patrumpina arba net visai nukerpa. Kokie bus manieji? Nežinau. Kiek dar liko laukti? Nežinau. Ar sugebėsiu pakilti aukštai? Nežinau. Tai gerai... Tai gerai, kad aš nežinau.. “