Proskynom

Proskynom priplėkusio smaluoto lauko
Nuslysta alyvuoti akimirkos šydai,
Įšvirkščia naujų kontrastų į paletę,
Kurią net pamiršti turįs,
Nes nieks nemokė rinktis
Pasirinkimo laisvės nelaisvos,
Žinot ko nori siekt ir nusivilti.

Proskynom apšepusios tamsos
Randi ir savą juodą lopinėlį,
Kurį prarasti dovana,
Dar niekad niekieno nesuprasta,
Nes drumzlinom stiklinėm sielom
Ištrykš negausūs išdidumo syvai
Pasakius: pasiklydau.

Proskynom ir tu tampi titanu,
Aklai mintim raškai žvaigždes,
Kol pajauti užnugary neklystantį likimą.
Atsigręži tirpsti, tirpsti…
Susigeri į smalą, kaip pradžioje
Gimsti iš nieko ir vėl sieki klaidos,
Kad proskynom pajustum įkvėpimą.