Poeto svečias

Sustoja čia laikas. Poetas nestoja.
Vos ima rašyti – pažadina durys.
Užeina anas čia pas grafą Tolstojų,
pas Juozą, pas tą, kuris vardo neturi.

Be formos, be kvapo pro knygą praeina. 
Pro minią tablečių ir stalą bekampį.
O kartais įeina už ačiū, be kainos
ir toks palengvėjimas plunksną užtampo!     

Čia sąmonės kiekis – nekintamas dydis,
vartotojų skaičius vis auga, vis gožia.
Poetas norėtų eiles sau sakyti,
nes niekas nespausdina knygos. Net žodžio.

Pakyla rašyti jo mėlynos rankos:                 
Išėjo jau rankenos – niekas nemato.                 
Dažnai įkvėpimas poetą čia lanko:               
kitų jau svečių neįleidžia palaton.