nemoku maldos žodžių

pavargusių balsų švelniam
plazdėjime
bažnyčios vėsoje

matau
sekmadienio rytą,
jau peržengtą kulniukų –
suklupusių
ant akmens grindų –

tarsi ant podiumo...

keraminiai su dirbtiniais
briliantais
sustingę klauptuose
šalia nudilusių – su etiketėm
„iš antrų rankų“,
platforminiai kamščiai,
skolinti, -
prie kažkada šokusių
čarlstoną
žemų pakulnių,
platūs mokasinų  kulnai
ir ilgi dangoraižiai
(ar su tokiais paeinama?)

nuslopusiame juoke

patinę šiurkštūs kaimo
manekenių basi padai,
į žoles nusitrynę,
ir mažos mergytės
porcelianinės pėdos,
siauros Achilo sausgyslės,
pulsuojančios venos...

esat gražiausios

savo atminties soduos,
savo asmeninėse barikadose,
į vienišą ateitį nublokštos,

atsikelkit išdidžios