Kaip iš paveiksliuko

Noriu turėt juvelyriškai padarytą ginklą
su mažais dantratukais, svareliais, volais,
miniatiūrinėmis ašimis, kad suktųsi
lygiai, labai panašiai į keršto norėjimą.
Nublizgintomis sienelėmis, kad braukiant pirštu pasklistų
skausmingas pelės cypimas, mirtinai užsikirtus spąstams.
Noriu turėti ginklą, panašų į mano apmaudą:
su kabėmis, skustuvėliais. Panašų į mano ilgesį,
gūdų, bevardį, didelį virš mažo miestelio slėnyje,
kietai surakinto pūgos, kuri draskėsi visą naktį,
ir sniego visur iš ryto. Auštant
vėl išeinu pasivaikščiot,
markstausi nuo ryškios šviesos.
Aš irgi sutampu su šituo
uždarytu mažu miesteliu prie didelio juodo miško,
su keliais, užverstais pusnimis ir dar
kažkuo, kas į pačią erdvę įvaro šiurpo.
Šypsausi visą kelią. Girgždinu sniegą (tyčia).
Du vyrai kieme nukasinėja automobilį.
Degalinė nedirba, paštas nedirba,
parduotuvė dirba (šio to stokodama).
Vaikštau. Turiu juvelyrišką mažą ginklą
su plonais dantratukais, kabėmis.
Viską prisimenu, nes maži miesteliai
prisimena savo žmones visais albumais.
Atelje fotografas (atvykęs kadais iš didelio miesto)
tave pavaišins kava. O tada - į atmintį,
per blykstę, kurios elektrinė balta spalva -
taip pat neapykanta. Į nuotrauką; nespalvotų
stovinčių, besišypsančių, nelaimingų žmonių pasaulį.
Noriu turėti ginklą, filatelisto pinceto pusbrolį,
skalpelio giminaitį, fotokameros prosenelį,
juvelyriškai padarytą, su kabėmis,
su kabėmis, skustuvėliais, kabėmis.