tik dviese

          Diena buvo neįprastai rami ir tyli. Pro langą skverbėsi raudoni besileidžiančios saulės spinduliai. Tačiau vakaras ramus buvo tau... ne joms...
          Jau buvo vėlu, tačiau jos nemiegojo. Mažoji sirgo, klausėsi žemo ir švelnaus mamos balso. Tai buvo istorija apie "Mažąjį princą":
' - Labai norėčiau, - tarė mažasis princas, - bet kad nedaug turiu laiko. Reikia susirasti draugų ir susipažinti su daug visokių dalykų.
- Susipažinti gali tik su tais dalykais, kuriuos prisijaukini, - tarė lapė. Žmones neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka viską jau gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurų būtų galima nusipirkti draugų, tai draugų žmonės ir neturi. Jei nori turėti draugą - prisijaukink mane!'
          Trinktelėjusios durys užgožė monotoniška mamos balsą. Jis grįžo... Giliai atsidususi ji padėjo knygą ir išėjo... Prislopintas triukšmas virtuvėje...Kažkas su milžinišku trenksmu nukrito... dūžtančio indo skambesys... prislopinti šauksmai... Mažoji atsargiai išlydo iš lovytės ir nutipeno link virtuvės, vos vos pravėrė duris: mama sėdėjo ant grindų, balta nosinaite bandė sustabdyti iš nosies bėgantį kraują, akys degė nusivylimo, pykčio ir liūdesio mišiniu, vidine jėga. Tėvas stovėjo priešais, nuo jo per visą kambarį liejosi alkoholio rūkas... vos pastovėjo ant kojų. Gyvulys...Ji atsistojo... Smūgis... neišleido nei garso, skruostu nenuriedėjo nei viena ašara, kentėjo sukandus dantis, susirietusi į mažiuką kamuoliuką virtuvės vidury. Vėl užsimojo...
- Nemušk mamos, - sušuko ji ir atsistojo tarp jų.
Ranka bejėgiškai nusviro...apsisuko ir nusvirduliavo lauk. Buvo tiek girtas, kad nesugebėjo nusikapanoti iki tualeto, išsitiesė šalia esančiame koridoriuje.
        Mirtina tyla. Mama giliai įkvėpė, rankomis nuvalė šį košmarą nuo akių.
- Tėveli, - liūdnai švelnus balselis perskrodė tylą, - tėveli, kelkis...čia  taip kieta miegot...ir šalta...
Ji buvo švelniai paimta už rankos ir nuvesta atgal į lovą. Iš lėto rimstantis mamos balsas skaitė puslapį po puslapio kol viskas nurimo:
'Nieko daugiau nebuvo, tik sušvytavo geltonas žaibas jam prie kulkšnies. Akimirką jis stovėjo nejudėdamas. Nesušuko. Jis nuvirto pamažu, kaip virsta medis. Nepasigirdo net garso, nes buvo smėlis'.
Jos dviese...