Robertas Kleinsis. Pro geltonąją arką. 4 dalis.

„Žaluma apsigaubusios Sidorfo kalvos kyla virš vėjo nugairintų pievų. Koks malonumas matyti Kreicvigo verbano* vaizdus, o aš jau buvau praradęs viltį dar kartą išvysti šias vietoves. Ir už tai turiu dėkoti Tomui, juk jis galėjo mane nudėti vietoje, vardan įsakymo. Ir viso to galėjo net nebūti, jei ne ta kvaila, bevertė rizika, tai turbūt prasiveržę jausmai padiktavo ją. Taigi, kelionė namo tęsiasi..“ Robertas, užrašęs dar vieną dienos įrašą užvertė sąsiuvinį. Atsiduso pažiūrėjęs į mėlyną, kaip dangus, universalą, kurį jam parūpino Svodas (jis negalėjo vykti kartu, nes per daug pavojinga jiems abiems rodytis drauge, be to jam reikėjo susitikti su keliais karalysčių sienos inspektoriais) ir vos už minutėlės vėl patraukė į kelią.


„Ryškiai žalios, bekraštės pievos, apgaubusios vėjo ir lietaus nugairintas kalvas, įspūdingiausiai atrodo lekiant virš 130 km/h greičiu ir ne aš vienas taip manau“ – pagalvojo Robertas lenkiamas keleto juodų mašinų eskorto...
Dar po keleto valandų princo vairuojamas automobilis pravažiavo pro didžiulę, ryškiai geltoną arką. Pagaliau Kreicvige, prabangos mieste... Universalas dabar palyginus daug lėčiau, važiavo plačiu, pilnu žalumos prospektu, o pakilus į kalvą atsivėrė visas miestas plačiame horizonte... tarp siaurai, netvarkingai sustatytų senamiesčio pastatų kvartalų, it kokia gyvatė prasiskverbdavo platus prospektas, po vieną iš kiekvienos pasaulio pusės, o pačio miesto, riogsančio sename duburyje, apsuptame kalvų, centre žiojėjo vos ne milžiniška, akmenimis grįsta aikštė, kurios gale įspūdingai kilo didžiuliai rūmai. Jie buvo puošti aukso detalėmis ir išdažyti šviesiomis spalvomis, tad saulėtą dieną tapdavo tikru miesto centro akcentu, nors ir šiaip visąlaik būdavo pastebimi tarp gana pilkų miesto pastatų. O truputi toliau, už vos keleto kvartalų, viršum tankiai sustatytų, vienodo aukščio pastatų, kilo šviesiai pilkas, smaigalio formos Kareno** bokštas (reikšmė kaip Olimpo kalno Graikijoje antikos laikais) , kuris atrodė beremiąs debesis. Tai buvo kaip švyturys, kurio viršuje šviečianti šviesa naktį buvo matyti už šimtų kilometrų, tai lyg dar viena vieniša žvaigždė dangaus horizonte. Pamatęs taip seniai matytą vaizdą, Robertas pasuko automobilio vairą ir sustojo šalikelėje. Atsidusęs, iš senos, turistinės kuprinės išsitraukė dienoraštį ir atsivertęs paskutinį jo puslapį dar kartą pažiūrėjo į Judgensoro smuklėje rašytą užrašą, - „Hetstauno gatvė, 142-13“. Ta vieta buvo visai netoli, vos už keleto kvartalų, tad jau už dvidešimties minučių princas beldė į jau seniai dažytojo prisilietimą mačiusias duris, o ir pats namas atrodė prastai, - nuo langų rėmų luposi dažai, o vietomis tankiai suskilinėjęs ir nuo sienų nutrupėjęs tinkas.
Trys ritmiški pabeldimai į duris ir po kelių minučių pasigirdo duslus, seno žmogaus balsas:
– Kas ten?
– Mane siuntė Tomas Svodas. – ramiai atsakė Robertas.
– Nepažįstu tokio.
– Na, tada gal pažįsti žodžius „Gino tuvako grundo, tavero naviderči“?
– Hmm... – pasigirdo užu durų ir sutraškėjus rakinamai spynai, lėtai buvo atidarytos durys. Vos joms pravirus, Kleinsis prieš save išvydo smarkiai praplikusį senuką, kurio veidą „puošė“ seni, gilūs randai. Jis vilkėjo tamsius marškinius, mūvėjo juodas kelnes ir buvo už Robertą aukštesnis net dviem galvomis (R. K. buvo vidutinio ūgio) ir dėl to visas sulinkęs. Jis pažvelgė į princą ir iš nuostabos, bei pagarbos suklupo ant kelių ir nusilenkęs tarė:
-Jūsų didenybe... nebesitikėjau Jūsų išvysti, atleiskite už tokį nemandagų priėmimą... Didžiulė garbė Jus čia matyti.. Dabar prašom sekti paskui mane, nuvesiu Jus, kur reikia...
Paskui laikydamasis už prie sienų pritvirtintų medinių turėklų, sunkiai šnopuodamas, visas susijaudinęs giliai įkvėpė ir pradėjo rodyti kelią. Koridorius pro kurį teko eiti, buvo iškaltas medinėmis grindimis, o tamsūs sienų apmušalai ir blanki šviesa sudarė nesvetingų namų įspūdį, tačiau buvo daug geresnės būklės nei namo išorė.  Po minutėlės senis pravėrė plonas duris, kurios išvaizda susitapatino su siena. Įėjus į slaptą kambarį, į akis krito ryškiai apšviestas, popieriais apverstas, ovalo formos stalas, prie kurio sėdėjo kario drabužiais apsirengęs vyras. Senis kažką pasakė prie jo priėjęs ir šis greitai atsistojęs nužvelgė Robertą nuo galvos iki kojų, priėjo ir nusilenkė, kaip tas senukas, paskui pakilęs tarė:
– Jūsų Didenybe, džiaugiuosi Jus matydamas, niekada nepraradau vilties dar kartą Jus pamatyti. Aš esu, tai yra buvau, karaliaus Gerhardo Teodoro Kleinsio šeimos asmeninės apsaugos paskutinės dalies, kuopos „Alfa G“ vadas, Georgijus Izamunaelis. Tuoj bus sušauktas susirinkimas, kad nuspręstumėm ką daryti toliau...
Jam net nereikėjo prisistatyti kas esąs, Robertas išsyk jį pažino ir buvo nustebintas tokios susitikimo ne mažiau, nei pats Georgijus. Tai buvo šiek tiek žemesnis už princą, tankių lygių iki pečių siekiančių juodų plaukų, plataus švelnaus veido, smulkaus kūno sudėjimo vyras, tačiau puikiai mokėjęs valdyti ginklą.
Po gero pusvalandžio, pro slaptas duris, vedančias iš požeminių erdvių, išsiraizgiusių po visu miestu, pradėjo rinktis Robertui gerai žinomi kuopos vyrai (nors apsirengę civiliškai) , kurių kiekvienas  pagerbė princą, kaip Georgijus, bei senis. Tada visi prisėdo prie stalo (R. K. teko vieta ten, kur anksčiau sėdėjo kuopos vadas) ir po beveik valandą trukusio bendro pokalbio paaiškėjo viena, - rūmų šturmas artėja...



* - lt. - apskrities.
** - mistinis Simerijos karalystės didvyris, išgelbėjęs šalį nuo svetimų dievų nužengimo iš kitų pasaulių, paskui pradėtas garbinti žmonių, kaip dievų pasiuntinys.
*** - „gynyba tokia pat stipri, kaip anksčiau“ (davuinų genties dialektu (atkampi karalystės miškų gentis, kurios kalbą moka tik nedaugelis)).