man nejauku

aš užmiegu rankose laikydama vakarą

imk ir praregėk mano naktini
drugio sparne, ateina pusryčiaudamos
moterys, po liežuviu slepiančios
nugriuvusio katedros bokšto šukę, ji
duria, ji primena bemiegius paryčius,
tris pamestas seseris, nokinusias
pomidorus ant palangės, dabar nieko
nebėra

sparno
katedros
seserų
pomidorų

tik akys dar mano, tik
akys neatpažįstamai mėlynos

ryte
taip
šalta
šalta
vienai