Lošimas

Mėnulio delčios karieta,
vadelės iš saulės kasų-
aš skrodžiu žvaigždėtąjį dangų-
aukštai save skraidinu...
Atsilošus patogiai soste,
atsilošiu iš dievo, manau,
gyvenimo dalį praloštą
ir bokštą, kurį nulipdžiau
kadais, kai dar vėjai nešvilpė
kišenėse ir galvoje,
galvojau kad leista pakilti,
o keltą paikai užstačiau,
šilkais vienadieniais aprėdžiau
šiltus netikrumo laukus
ir miglose skendinčias godas-
o lūkesčių laikas nuožmus
negrįžtamai savinas viską,
ir kelia kartelę vilčių,
žėruoja dar tolimas kelias,
bet kortas jau dalinu...