dubenėlyje paliko trupinius
ir vėl išėjo dirbti;
palei tvorų virtines
švytėjo liepos,
netyčia parkrito eidamas
užkliuvęs už
nežinau, ko,
o man iš pradžių rodės švaru,
lyg būtų rytas.
atsiremiu į sieną
ir galvoju, nereikia
ir sakyti, atsisukinėti nereikia... ak,
kad tik nebūtų taip sunku
žiūrėti:
atsikels,
atsikels.
žiūriu į liepas,
bet nepadeda.


prasau_mane_istrinti






