Vaikai

Vakaras liepos pabaigoje, aš sėdžiu daugiabučių namų suspaustame kieme ant sūpynių, kurios cypia, man pajudėjus. Dangus laša, kiemas tuščias, gailiai nuogas šlapiu asfaltu, šlapia gumbuota, nuplikusia žole. Aplink riogso aprūdijęs metalo šlamštas, vadinamas vaikų žaidimo aikštele – metafizinės niekam nereikalingos konstrukcijos, pavojingos vaikams. Tai fonas. Veikėjas apvarvėjusioje mizanscenoje tik vienas – aš. Netgi tie įkyrūs paukščiai kažkur išsislapstė. Aš visai šlapia, plaukai prilipę prie veido, kaklo, nugaros, permirkęs sunkus megztinis, purvinas sijonas, sunkūs apdaužyti pseudokareiviški batai. Man šešiolika metų ir esu labai tipiška paauglė nuvarvėjusiu makiažu ir blyškiu, apatišku veidu. Nagrinėju nuosavą ranką, pusė nagų ilgi ir smailūs, kiti nulūžinėję, su juodo nagų lako likučiais. Vienu iš smailiųjų nagų krapštau sukrešėjusį kraują nuo krumplių. Ne, man neliūdna, ir tuo pat metu nė kiek nelinksma – sūpuojuosi kaip papuvusi daržovė tik todėl, kad nenoriu eiti namo. Kuprinė voliojasi ant žemės, matyt, kiaurai šlapia, kaip ir aš, na ir tegu išsilydo vadovėliai, sąsiuviniai bei kitas šlamštas, juk aš taip nekenčiu mokyklos. Prunkšteliu: mokykla, kažkodėl šis žodis kelia man juoką. Pasėdėjusi kokį pusvalandį, pajuntu nikotino badą ir tenka nusliuogti nuo sūpynių, kad iš kuprinės išsitraukčiau cigarečių pakelį, kuris, saugomas polietileninės plėvelės, dar išliko tinkamas naudoti.
Taigi prisidegu cigaretę, įtraukiu dūmus giliai į plaučius ir pabrėžtinai melancholiškai išpučiu. Gailiuosi, kad negaliu savęs stebėti iš šalies. Vėliau sužinosiu, jog tas nukrypimas vadinamas narcizizmu. Kada nors vėliau, o dabar esu tikra, kad iki aštuoniolikos neištrauksiu – juk mano charakteris toks sudėtingas ir nė vienas žmogus negalėtų suvokti, kas dedasi mano deformuotoje sąmonėje.
Tokia situacija negali tęstis amžinai, kitu atveju vargu ar būtų prasmė ją aprašinėti, kadangi vienintelis veiksmas yra įkvėpimas – išpūtimas, ir rankos judesys nuo lūpų prie kelių tarp pirštų suspaudus cigaretę. Aš nesu avangardiška persona, anaiptol, todėl atsiranda kitas veikėjas. Iš pradžių kaip judanti juoda dėmė, išnyranti iš už daugiabutės lūšnos kampo, paskui artėjanti ir įgyjanti vis aiškesnes formas. Nužvelgiu tą žmogystą, besidengiančią dideliu juodu skėčiu, juodai apsivilkusią – ilgu odiniu paltu, sijonu, kuris velkasi žeme, padailintas dekoratyvinėmis grandinėmis, plaukai beveik slepia jos veidą ir kas be ko yra juodi su keletu mėlynų sruogų. Žmogysta pasidabinusi dideliais akiniais nuo saulės, nors saulė nuo mūsų užsidangsčiusi debesimis. Neiškenčiu neprunkštelėjusi. Ji žvilgteli į mane ir sustoja. Stovi baloje nieko nesakydama ir matyt pro tuos akinius stebi mane. Nenusakomo amžiaus vyriškos figūros liesa mergelė pernelyg tamsiai nuteptomis lūpomis. Nebežino jau žmonės, kaip darkytis, pasakytų mano motušė.
- Cigaretę? – ištiesiu apyšlapį pakelį.
- Hm, dėkui. – balsas priverčia mane krūptelti – vyriškas balsas. Žmogysta ištiesia ranką, aptemptą tinkline pirštine (visi pirštai apmaustyti žiedais), ir paima cigaretę.
- Niekada nemačiau jūsų šitam rajone.
- Mano tėvas neseniai čia atsikėlė. Paprastai aš taip nesirengiu, bet dabar keliauju į koncertą. O ko tu čia sėdi lietuje? Depresija užpuolė?
- Ne. Taip sau.
- Mano manymu, nieko nebūna taip sau.
- Na, nenoriu grįžti namo. Motina vėl imtų klykti ant manęs. Argi galima šitaip elgtis ir atrodyti. Ji teisi, argi ne?
- Be abejo. Gausi plaučių uždegimą.
- Ir kodėl mano plaučiai taip tau parūpo?
- Hm, žinau, kas yra plaučių uždegimas. Šiaip jau tikrai ne mano reikalas. Matau, kad mėgsti kankintis. Taigi sėkmės. Nori, atspėsiu, kiek tau metų?
- Nagi nagi?
- Keturiolika.
- Cha, nepataikei. Trylika.
- Ir manai, kad esi labai originali, ar ne?
- Be abejonės. Bet iki tavęs man dar toli.
- Iki manęs toli daug kam. Mes juk naujoji, nesuprasta karta, mažule. Mes hiperoriginalūs, mes kenčiame, ir pasaulis kiekviena proga didina mūsų kančias. Pasaulis – tai supistas meinstrymas, ir jis spjaudo į mūsų rūpestingai nupieštus veidus. Esame mazochistai, retkarčiais atrandame sadistinius polinkius, bet užvis labiausia trokštame dėmesio – teigiamo ar neigiamo, mums nusišikt. Geriame, dulkinamės, pjaustomės, mušamės, pučiame, bėgame, verkiame, nekenčiame, maldaujame – ach, kokia patetika.
- Oho, kaip sudėtinga.
- Nė velnio. Nieko, dar suprasi, galbūt septynioliktaisiais savo metais. Galbūt anksčiau. Kol kas dėkoju už cigaretę. Beje, aš Emanuelis.
- Fernandas Luisas dar priedo?
- Na, man tą vardą įpiršo draugai. Net nežinau, kodėl.
- Danutė. – jo mobilusis telefonas ima skambėti.
- Malonu. Viskas, turiu eiti, manęs jau pasigedo. – jis linkteli ir nueina, nusviedęs nuorūką. Vis tolsta ir išnyksta už kampo. Na ką padarysi, dabar aš Danutė, pagalvoju.

[1]