Pažink save

Šeštadienis – priešpaskutinė savaitės diena, o dar begalė darbų nepadaryta. Liko tik viena diena. Todėl skubu. Skubėti pradedu dar pirmadienį, bet ne tokiu tempu, kadangi visada atrodo, jog suspėsiu.

Bet šitaip sakoma ir, kol dar esi mažas, kol jaunas, net kai esi jau brandaus amžiaus. Tik ar iš tiesų taip yra?! Gal ne veltui lotynai mėgdavo sakyti: skubėk lėtai. Deja, šiandien mes to nebesuprantame, nes nebemokame. Mes įpratome skubėti, lėkti kaip akis išdegę į pažinimą.

Vaikai, norime, kad greičiau pradėtų sėdėti, vaikščioti, kalbėti. Pradėjus jiems kalbėti, norime, kad jie jau kalbėtų su mumis kaip lygūs su lygiu. Gename į darželį, vėliau į mokyklą vis kartodami, kad taip reikia, taip visi daro, be mokslo prapuls.

O ir patys nenustojame pažinti pasaulio. Gyvenimo rutina tampa darbas – namai, namai – darbas. Darbe plėšomės kiek tik galime, kad tik bosas mus pastebėtų. Dėl karjeros paminame visais laikais puoselėtą žmogiškumą, ir vis tiek svarbiausiu tikslu lieka karjera. Taip reikia, - kartojame sau.

Net ir šiandien, kai yra šeštadienis, išeiginė diena, galvoju, galėčiau sau tysoti lovoje ir žiūrėti į lubas, bet televizorius įjungtas, - neduodie ką nors pražiopsosiu, ant stalo stovi kompiuteris, šūsnis nesutvarkytų dokumentų, galva prikimšta senų ir naujų idėjų, todėl „skubėti lėtai“ nesiseka, kadangi liko tik viena diena iki pirmadienio. Ir iš kur mumyse tiek lobizmo?..

Usonifuras, pagalvojau, irgi kalbėjo apie karjeros privalumus ir trūkumus:

- Prisimeni, tada Sokratas pasakė: „pažinks save“. O kai jis ištarė šią garsią frazę, menas gyventi ir tapo karjeros siekimu.