Zylutės skrydis

Ji net nežino, kaip paklydo;
Tiesiog sau skrido ir įskrido
Tenai – kažkur, kur nėra vėjo,
Kur paukščiui būti nederėjo.
Kur vietoje dangaus – tik sienos,
Kur medžio net nėra nė vieno.

Tos sienos kietos, akmeninės,
Tamsa ją slegia ir baugina.
Zylutė nusiminus skrenda...
Ir štai! Pamato sienoj tarpą!
Ji apsidžiaugusi ten puola,
Bet... ar toks kietas būna oras?

Paukštelė blaškos, užsigauna
Sparnus, snapelį, kojas, galvą...
Kiek pailsėjus bando vėl,
Bet niekaip nepajėgia nugalėt
Skaudžios nematomos kliūties.
Nejaugi laisvės ji nebepasieks?

Bet štai ji mato: žmonės atidarę
Jai kitą angą, traukiasi į šalį.
Zylutė žino: žmonės pavojingi.
Tačiau šitie gal blogo jai nelinki?
Ne, šioj tamsoj gyventi jai neskirta,
Ji turi pabandyti, arba ... mirti.

Iš tolo pro tą keistą šviesią angą
Zylutė jaučia vėją, mato dangų
Ir smarkiai plakančia širdim
Ji baugščiai purpteli artyn. Artyn.
Ir pasiryžta. Skrenda... Nesupranta
Pati, kaip staiga laisvėj atsiranda.

Ir vėl – dangus, saulė ir vėjas;
Baisių prisiminimų likęs tik šešėlis.
Lakioja sau smagi, nerūpestinga;
Nereikia priekaištaut, kad nedėkinga:
Geriau jau atsargi, geriau laukinė,
Tačiau gyva, smagi dangaus žydrynėj.