Kai pabėga sapnai

Štai rytas toks keistas, bet saulėtas...
O aš žiūriu į jį pro stiklą.
Tas stiklas nešvarus, dėmėtas,
Jau neskiriu per jį žiūrėdama
Kas pramanyta, o kas tikra.

Tą rytą greit pakeis diena,
O dieną keis naktis tamsi.
Stovėsiu kaip stovėjus, vis viena,
Nors ir už stiklo vaikščios vėl nakties žvalgai basi.

Ant mano stiklo liūdesio lašai varvės,
Naktis pademonstruos savų nykių žvaigždynų ciklą...
Kažkas visai šalia beprasmiška tyla tylės,
Suprasti nieko nenorėsiu aš,
Stebėsiu vėlei visą tai vien pro dėmėtą stiklą...

Sapnai pabėgs toli,
Nes pasijus nereikalingi...
Vidurnakčio kalba prabils tamsa.
Nakties suknia daili
Ir nėriniai labai madingi
Pro stiklą man atrodys tarsi marška purvina.

Žiūrėdama pro jį
Matau aš viską taip,
Kaip nori mano šaltas žvilgsnis.
Jau neskiriu kur melas, kur tikra tiesa...
Atrodo, kad tarp jų mažiau nei vienas žingsnis,
Gal už to žingsnio ryškiaspalvis horizontas,
O gal tiktai skaidri riba..?

Tad tokį keistą rytą visada pakeis diena,
O dieną lemta bus pakeist naktim...
Nepakeista išliksiu tiktai aš viena,
Už stiklo to dėmėto būsiu gal netobula, užtat savim...