Viena

Susigriebiau, kad likau viena, absoliučiai viena. Nieko, ničnieko nebuvo aplinkui. Išsigandau, atėjo baimė, kuri užvaldė mane visą. Apėmė nuo pat kojų galiukų iki viršugalvio. Vos nepradėjau tirtėti, gal net rėkti iš baimės, iš siaubo, kuris aplanko, vos tik lieki vienas. Tas siaubas, kad daugiau jie nebegrįš – niekada, kad tu taip ir liksi vienas, paliktas, pamirštas. Rodos, bėgtum paskui, bet lyg kažkas sulaiko: jie išėjo su tikslu – padarys, gaus, suras, ko reikia, ir grįš. O tu juk neturi tikslo – ar verta eiti? Ne, sulaikai save, neseki paskui, stovi vietoj kaip įbestas ir jauti, kaip tave sukausto baimė ir siaubas. Dabar jau spruktum iš čia, bėgtum paskui, nesvarbu, su tikslu ar be, nesvarbu ko, kad tik neliktum čia. Bet baimė neleidžia. Sukausto vietoj ir nebegali pajudėti – nebepabėgsi, nedingsi niekur – tarsi sako tavo baimė. Sunku nuo jos pasprukti, sunku atsilaikyti, kai ji užvaldo ir protą, ir jausmus – nebeturi kuo pasikliauti.
Tik... suėmiau save į rankas, pasakiau sau: „Ne, nebijosiu, nieko nebijosiu, tikėsiu, kad jie grįš – baimė neužvaldys manęs, neleisiu jai to. “ Na taip, žodžiai nelabai ką keičia, bet jie bent trumpam atpalaiduoja protą nuo baimės, bent trumpam išsilaisvini, o tada jau taip lengvai nepasiduodi. Ne, kartą suvaldęs tai, ką jauti, suvaldęs vos ne pačią baimę, vadelių nebepaleisi. Nors ir vėl...
Neužteko vien tik pasakyti, kad neleisiu baimei užvaldyti manęs, ne. Baimė taip lengvai nepasitraukia. Ją remia nepasitikėjimas, artumo stoka, bendravimo baimė ar jo nebuvimas. Juk jie negrįžti gali dėl daugelio priežasčių, bent tu taip manai, ir neaišku, ką mano jie. Bet tai taip visuomet ir liks neaišku, jei liksi stovėti kaip kuolas, įkastas žemėn. Juk reikia kažką daryti. Tik ar ne per vėlu?
Tariau sau: „Ne tik jie turi kažką daryti dėl bendravimo, aš irgi turiu stengtis. “ Turi jais pasitikėti, duoti jiems kažką, nes kitaip jie paprasčiausiai pabėgs – kas gi jiems tada iš tos draugystės? Visi nori kažką gauti. A. Kamiu yra pasakęs, kad jei pats nustosi stengtis – nustosi rašyti, šnekėti, bendrauti, tai žmonės paprasčiausiai nusigręš nuo tavęs. Ir ne iš piktos valios, o dėl paprasčiausio abejingumo. Tiesa? Turbūt. Juk neretai bendraujame dėl kažko, kas mus domina kituose: jų įdomaus mąstymo, naujų idėjų, galų gale gražių daiktų ar pinigų. O jei to nebūtų? Jei staiga kiti nustotų šnekėti ir dominti tave savo šnekomis? Kaip pasielgtum? Vis dar liktum su jais, ar nusigręžtum? Nes tau pasidarytų nuobodu, tol, kol jie vėl pradės tave kažkuo dominti. Tad reikia stengtis, reikia kažką daryti kitų labui. Bet ne visuomet būna aišku ką.
„Reikia eiti paskui, būti su jais, šnekėti su jais, daryti tai, ką daro jie“ – kilo mintis. Juk tada ir jie norės būti kartu. Jei stengsiesi, darysi kažką, bendrausi su jais, jie irgi stengsis, darys kažką, nes jiems bus įdomu. Ateis noras, susidomėjimas, grįš viltis – viltis būti drauge, kartu, bendrauti. Bet reikia stengtis, laikyti juos prie savęs, nepaleisti, vis daryti kažką dėl jų, dėl to, kad jie taip nori, gal net atsisakyti, ko nori tu. Pasiaukoti. Taip, aukotis dėl kitų, dėl savęs. Nes noras bendrauti yra stipresnis, baimė būti vienam nugali ir tu nusprendi sekti paskui, siekti buvimo kartu, bendravimo. Bet baimę seka baimė. Baimė būti atstumtam, paliktam, nesuprastam, nepasitikėjimas savimi ir jais ir noras būti vienam, nes tada viskas būtų paprasčiau, bet tada vėl prasidėtų baimė...
Nusekiau paskui, neištvėriau, išėjau ieškoti jų. Jų draugystės, o gal apsimestinio draugiškumo ir melagingų žodžių. Bet tai atrodė vis tiek geriau nei tyla. Absoliuti tyla, kai, rodos, spengia ausyse, nes nieko, tikrai nieko nėra aplinkui.
Išėjau. Nežinojau, kad manęs ten laukia, nežinojau, ar jie išvis prisimins mane, bet neištvėriau. Negalėjau nugalėti tos vienatvės baimės. Atrodė, kad juos suradus, baimių neliks, nors protas ir sakė, kad buvimas su jais irgi bus kankynė, tai irgi suteiks daugybę baimių. Tik sunku klausyti proto, kai jausmai užvaldo viską, kai baimė pasidaro tokia stipri, kad nebegali net trumpam jos suvaldyti. Protas lieka už borto, paliekamas toliau, nes jausmai stipresni už proto balsą. Nes jausmai sugeba užvaldyti taip, kad gali išvis pamiršt mąstyti.
Ėjau, ėjau, ėjau... rodos, ėjau tiek ilgai, bet jų vis neradau. Ir rodosi, kad kelias nesibaigs ir kad niekada jų taip ir nesurasiu. Nes jų vis nėra ir nėra. Žmonės eina ir praeina tavęs nepastebėdami, net nežvilgtelėdami, tarsi tavęs čia išvis nebūtų. Bet juk tu iš tikrųjų dingai. Nepastebėjai? Tapai dar vienu minios žmogumi, dar viena dulkele dulkiname pasaulyje. Ir jie visi tokie: vienodi, nepastebimi – dulkės. Jų paprasčiausiai nėra. Ir niekad nebuvo.
Pasimečiau minioje: žmonių daug, daug ir dar daugiau: jie visur. Seka vieni paskui kitus, rodos, sako kažką vieni kitiems, kartais net nusijuokia, bet vis iš to paties -  visi iš to paties. Daro tai, ką daro ir kiti, nes patys papračiausiai nesugeba nuspręsti, ką galėtų daryti. Jiems daug lengviau daryti tai, ką jau darė kažkas kitas – tiesiog sekti kitų pėdomis, nepaliekant savų. Jie būtinai pastebės, jei kažkas žiūri ne ten, kur visi, ir arba pasmerks jį, arba seks paskui. Visi eina seniai išmintais keliais, žiūrėdami ten, kur turi žiūrėti, ir vis pamiršdami apsidairyti aplinkui: jei niekas kitas nežiūri, tai ko mums ten žiūrėti? Visi tarsi vienas, neatpažintum vieno nuo kito, jie ir patys vargu ar atskirtų save nuo kitų, bet apie tai jie nesusimąsto, jie gal net nenori skirtis nuo kitų. Masė vienodų žmonių – minia. Pati nežinanti, ką daro, nes jai būtinai reikia vedlio: kad pasakytų, ką išgirsti, kad parodytų, ką pamatyti, kad paprasčiausiai jie žinotų, ką daryti. Nes patiems apsispręsti per sunku. Galvoti, kas geriau, kas blogiau, nuspręsti, ar verta, ar ne - paprasčiausiai gyventi savo gyvenimą. Sunku, nes reikia būti pastabiam, atidžiam, reikia mąstyti. O mąstymas vargina. O ir norėjimas žinoti kuo daugiau veda prie vienintelio žinojimo: aš vis dar nieko nežinau, dar tiek daug turiu sužinoti. Nuolatinis žinių siekimas išvargina, o žmonės, iš prigimties tingūs padarai, mieliau jau eina seniai išmintais takais. Nebereikia mąstyti, galvoti, kankintis: kiti tau pasako ar net parodo, ką reikia daryti, kaip reikia daryti. Ir tu darai tai automatiškai, tarsi būtum robotas, o ne žmogus. Tiesiog darai tam, kad darytum, darai todėl, kad kiti taip daro ir visuomet darė. Taip ir lieki paprasta dulkele.
Bandžiau įsimaišyti į minią, pritapti prie jų. Dariau, ką darė jie, girdėjau tai, ką girdėjo ir jie. Bet to neužteko. Nes negalėjau nepastebėti ir viso kito aplinkui mane, neišgirsti tiekos garsų, supančių mane. Aš mąsčiau. Ir jie manęs nepriėmė. Aš buvau kitokia. Buvau savimi, asmenybe ir tai jiems nepatiko. Jie nenorėjo klausytis naujų idėjų, nenorėjo pradėti mąstyti, nenorėjo keisti gyvenimo. Jie atstūmė mane. Bet dabar bent žinojau, ką praradau. Nesigailėjau. Vienatvė nebebaugino manęs. Būti vienai minioje buvo baisiau.