Visagalis

Aš nušoviau savo pažįstamą (mintyse);
jis ėjo per kiemą būtent tada, kai virtuvėje
sėdėjau, laukdamas arbatos,
matydamas, kaip iš sovietinio virdulio
per visą virtuvę privirto vandens garų.
Atitrauktos dienos užuolaidos, baltai geltona šviesa
marksto akis, pagreitina širdies raumenį,
saldžiarūgštė, skystina kraują, veria akis.
Markstydamasis sukūriau šūvį,
kad nupilčiau pažįstamą žmogų (arba nepažįstamą),
sėdantį į mašiną, džiaustančią skalbinius, bėgant
per perėją, jau beveik užsidegus raudonai šviesai.
Va ką nupyliau. Šitaip galėjau todėl,
kad grįžau į vaikystės erą (tada dar buvau visagalis,
globojamas to paties garuojančio karšto virdulio,
spintos, spintelių, mėlyno miegamojo, kitų
dalykų, daiktų). Dabar beveik atsibudęs sėdžiu,
sėdžiu, galvoju ir nejaučiu sąžinės graužaties.
Įsidedu cukraus į šaltą arbatą, gurkšteliu. Visagalis.