Išeivio drama svetimybės apsuptyje

Kasdien pasaulyje emigruoja ir imigruoja tūkstančiai žmonių. Kiekvienas iš jų turi savo gyvenimo istoriją, kuri galbūt verta net ekranizacijos. Visus išeivius skiria daugelis dalykų: religija, papročiai, politiniai įsitikinimai, socialinė padėtis. Tai ir lemia jų išvykimo iš šalies priežastis.
  Išeivio gyvenimo istorija priklauso nuo aplinkybių, dėl kurių jis išvyko iš šalies. Priežastys formuoja išeivijos kartos vertybes. Pavyzdys – emigrantai išvykę iš Lietuvos antrojo pasaulinio karo metais. Šių žmonių vertybės yra tėvynės ilgesys, tautiškumas, gimtoji kalba. Būtent todėl, visa tai atsispindi išeivijos menininkų kūryboje. Šie menininkai svajojo apie savo namus, iš kurių buvo išprašyti istoriškai susiklosčius aplinkybėms. Ko gero, tai yra toji tautos dalis, kuri suvokė savo tautiškumą ir mylėjo savo Tėvynę.
Šiandien žmonės išvyksta dėl prastų
gyvenimo sąlygų. Kokį gyvenimą jie susikurs svetimoje aplinkoje, tai priklauso nuo jų pačių. Nereikia perdėtai sakyti, kad svetimoje šalyje išeivio gyvenimas tampa tragedija ar drama. Jeigu taip ir nutinka, tai dažniausiai dėl pačio išeivio kaltės. Šiandien to įrodymas yra lietuvių daromi nusikaltimai ir audringas gyvenimo būdas užsienio šalyse. Aš manau, kad šiai dienai niekur nėra didesnės svetimybės apsupties, kaip pačioje Lietuvoje. Pačiame visuomenės viduje yra didžiulis susvetimėjimas, nėra jokių vertybių. Nėra nieko blogiau, kuomet savo šalyje gali jaustis emigrantas. Mūsų visuomenėje kalbėti apie vertybes darosi nemadinga, nes gali likti nesuprastas. Tauta savo vertybes yra iškeitusi į buitį. Vertybė – tai mobilusis telefonas, o pilietinė visuomenė – tai didžiųjų prekybos centrų pirkėjai. Pačiame žmonių sielų  viduje yra didžiulis susvetimėjimas. Lietuvoje formuojasi  skurdo kultūra, kurią pergyvena tik moralinio veido neturinčios tautos. Negalime teigti, kad visi žmonės yra tokie, tačiau didesnė dalis formuoja įvaizdį ir stereotipus visai tautai.
  Manau, kad verkšlenimas, jog svetur žmogus yra svetimybės apsuptyje yra nepagrįstas. Visų pirma reikia išsigydyti savo visuomenės žaizdas, kurias paliko sovietinė okupacija, ir tik tuomet mesti kaltinimus, kad kitų tautų žmonės yra šalti ir svetimi atvykėliams. Ar kada paklausėme patys savęs, o ką jaučia svetimšalis mūsų šalyje? Kaip jo akimis atrodome mes, kurie svetimi patys sau?
  Turi įvykti kartų kaita, nes tik nauja karta keičia vertybes. Tik taip dings sovietinis palikimas, kuriame mes esame. Kiekvienai kartai savos vertybės, pagal kurias jie išvykę svetur susikurs savo gyvenimo „dramas“. Kaip žmogus reprezentuos save svetimoje šalyje, taip jis ir bus sutiktas.