Puokštė

Rudeniop, po vasaros atostogų sezono, įspūdžių turėtų nestigti. Bet kartais taip jau būna, kad sėdi prie alučio, o kalbėti lyg ir nėra apie ką. Ką gi, – pasėdėti irgi gera... Gal viskas dėl to, kad senai nesimatę, nesikalbėję. Paprasčiausiai džiaugiamės tuo, kad visi ir vėl kartu, ir vėl drauge. Mūsų istorijos?! Palauks, – visas šlapias ruduo ir ilga šalta žiema priešaky. Prisikalbėsim, pripasakosim dar.
Gurkšnis po gurkšnio, žodis po žodžio ir... tyla pasitraukė nuo mūsų staliuko. Mudu su Levu išgirdome trumpą, bet įdomų Liudo pasakojimą, kuris jungia ir žiemą ir vasarą.
Šią istoriją, jam papasakojo vieniša, pagyvenusi gydytoja, kai jiedu atostogavo kaimo sodyboje. Savas atostogas čia, ji praleidžia jau ne pirmi metai. Liudas atvažiavo jos prašomas ne vien tik dėl kompanijos. Jis žinojo, kad dvi savaitės poilsio kaime, bus daug geriau, nei krepšys visokių ten vitaminų ar taip dabar reklamuojamų maisto papildų, už keletą šimtų litų.
Tas pora savaičių, jiedu praleido pievų, miško, seno prūdo draugijoje, supami ramaus, lėto kaimo gyvenimo. Abu kilę iš kaimo, abu panašaus amžiaus, abu svajotojai. Nenuostabu, kad ir jų pokalbiai buvo apie praeitį, jaunystę...
Šiltais, netgi tvankiais vakarais jiedu ilgai, iki pat tamsos, sėdėdavo pavėsinėje po šakotais senos sodybos klevais. Prūdo ajeruose kurkdavo varlės, kvepėdavo dumblu, džiūstančia, dieną nušienauta, žole ir kitais, dar labai pažįstamais bet jau pamirštais, tačiau iki svaigulio brangiais jaunystės kvapais...
Vieną iš tokių vakarų, ji ir papasakojo Liudui, apie savaitinį vasaros romaną, užsimezgusį čia, šitoje pačioje sodyboje.
Tąkart, jos atostogos pasitaikė pirmoje vasaros pusėje. Viskas aplinkui žydėjo ir kvepėjo. Oras buvo net tirštas nuo daugybės gėlių, žolių ir medžių aromato. Atvažiavusi sodybon, ji rado, čia atvykusį, kokia dešimčia metų jaunesnį lenkaitį. Jam atostogauti buvo likusi jau tik viena savaitė. Jiedu greit susidraugavo, ir, kaip ji pati sako, lenkaitis rodė jai daugiau nei draugišką dėmesį. Gydytojai, aišku, buvo malonu turėti daug jaunesnį gerbėją – kultūringą, apsiskaičiusį, linksmą pašnekovą – vienoj Prancūzijos aukštojoj mokykloj jis skaitė biologijos paskaitas studentams. Jai buvo smagu vaikščioti su juo po aplinkinius laukus ir miškus, stebėti, kaip jis skina augalų lapus ir žiedus, kasa šaknis, visa tai deda į nedideles dėžutes ir popierinius vokus. Jo kambarys buvo pilnas tokių dėžučių ir vokelių. Užuolaidos užtrauktos, kad ant džiūstančių augalų nepatektų saulės spinduliai ir jiems nepakenktų.
Paskutinę, prieš jam išvažiuojant namo, dieną, jiedu, kaip ir kaskart, vaikščiojo sodybos apylinkėse. Tik augalų jis šiandien neberinko. Tiksliau būtų pasakyti, tik skynė juos, sakė jų pavadinimus lenkiškai, prancūziškai, mėgino pakartoti lietuviškai ir vis dėjo ir dėjo į gydytojos glėbį... Visi nuskinti augalai greitai pavirto didžiule puokšte. Ši puokstė buvo ypatinga tuo, kad joje buvo įvairiausių augalų ir tik po vieną šakelę, – dviejų vienodų nesurasi...
Artėjant priešpiečiams lenkaitis paėmė iš jos rankų surinktą puokštę, ištraukęs iš kišenės spalvotų siūlų virvutę, stipriai ja surišo stiebelius ir galantiškai priklaupęs ant vieno kelio, įteikė gydytojai. Ji linksmai šypsodamasi paėmė gėles, tūptelėjo ir atkišo bučiniui pirštų galiukus.
Pietavo jiedu, pievos pakraštyje, – keletas sumuštinių, gertuvė raudono naminio vyno. Nors plastikinės stiklinės skambėjo ne taip, kaip krištolo taurės, pietūs buvo nuostabūs ir užsitęsė apie pora valandų. Puokštė, tiek laiko pragulėjusi saulės spinduliuose, neteko savo žavesio. Lapeliai nuvyto, susisuko, žiedeliai susitraukė. Ne koks vaizdelis, pasakytų mums visiems žinomas veikėjas. Gydytoja paėmė puokštę, nunešė prie jaunų, tankiai suaugusių ąžuoliukų ir, kiek pasiekdama aukščiau, įspraudė ją tarp tankių šakų. Numesti kur pašalin, būtų nemandagu, o tempti su savim, nuvytusių žolių glėbį, jai atrodė banalu ir net komiška.
Rytojaus dieną jiedu atsisveikino. Pasikeitė telefonų numeriais, adresais, pažadėjo vienas kitam, kad skambins ar rašys, o progai pasitaikius ir aplankys vienas kitą.
Didžiulis džipas nudulkėjo keliu nusiveždamas lenkaitį ir viltį dar kada nors pasimatyti.
Viskas kaip tikruose kurortiniuose romanuose, kuris ir turėtų taip pasibaigti. Tik... viską sujaukė, prieš Kalėdas gautas siuntinys, – iš vytelių supintoje dėžutėje gulėjo sausų gėlių puokštė. Visų augalų ten buvo tik po vieną stiebelį, – dviejų vienodų nesurasi, – ir visi jie buvo perrišti spalvotų siūlų virvute...
Per visą netrumpą gydytojos gyvenimą, niekas jai nepadovanojo gražesnių gėlių už šias...

2005. 06. 24 Pranelis