p(r)oza

*    *    *

gaidžiams švepluojant ir girtai smuklei
pristigo miego paukščiui burkuojant
imu ragelį susuku labas
mieguistas balsas atsako ne dar
pabelsk į staktą maždaug lig ryto
pusnynuos pelės lyg manekenės
surepetuoja šauniausią puotą
apgirtęs senis kirmija dvokia
palūžęs kūnas vanduo ir sauja
užčiuopia šieną kalėdų naktį
akordeonas daina verkimas
kilpa po balkiu šunies kaukimas
pabraukęs vilną urzgia prieš plauką
kodėl kai lyja paniursta gatvė
juk nėra gaisro jei baigės karas
apgramdęs širdį susuko gūžtą
mįslingas paukštis bandys perėti
dar vieną meilę išburs iš delno
ištiesk parodyk jam savo kūną
skersvėjai truktels stuburo svirtį
kurio bedugnėj vaitoja žuvys
nuskendo nakčiai keistai pakrypęs
žemaičių plentas į smuklę kviečia
gaidžiams švepluojant dar gyvas senis
už tvarto tampo ir grabinėja
kažką kišenės sklidinos vėtrų
ir to kad būsiu garbiausias svečias
kalėdų naktį savo kamaroj
vienatvėj verkiant ant tuščio stalo
moteriai žvakei