Upė ir lietus

Tirštai tylai stipriai prisiglaudus,
Vėjo sparno įsikibus pasileis –
                Tik greičiau,
Dar greičiau.
Jei žolės paklausi, kur taip tyliai
Su žaibais išbėgo, atsakys –
Nežinau,
Nemačiau.
Tik dangaus šešėliais dengtos akys
Slinkdamos žvilgsniu per orą
Atsimerks,
Atsivers.
Ir lietus, pritvinkęs keisto svorio,
Iš juodu aksomo klosčių
                Išsiners,
                Pasiners
Į kurčia tylą. Virpančiais galiukais pirštų
Slidžią blizgią odą
Glamonės
Po nakties.
Laibas šlapias kūnas
Tarp krantų žolėtų
Išsiries,
Išsilies.