Klampojimas po liūnus ir aukštą žolę

Kamparas - gan nepastovus, kaip eilinis žmogelis, tačiau pakankamai stabilus valiutos garantas. Šįkart jis apsisprendė: tik tamsiai žalios spalvos kaklairaiščiai (nors kitokių jis niekada ir neturėjo) ir baltos kojinės (dabar jas reiks skalbti bent kartą per mėnesį). Ant seno kartono lapo iš palėpės jis kažkaip pernelyg kreivai užrašė: "Daugiau nė lašo Spanguolių uogienės!" ir "Laisvė žvirbliams iš tolimojo Kaukazo!". "Aš pakankamai savarankiškas - eisiu į Seimą", - tvirtai nusprendė Kamparas. Nuėjo į eilinę apylinkę, kur sėdėjo dvi piktos moteriškės ir niekada nesisveikindavo. Užsiregistravo. Gavo taloną, mandatą ir porą lengvatinių talonėlių, važinėti viešuoju tarnsportu (tiksliau juos rado ant palangės prie įėjimo). Atmintinai išmoko visas partijos narių pavardes (Karamazovas, Baltaakis, Vyžūnas...) ir jų batų dydį. Nuolat tvarkingai, anksti rytais, registravo kritulių kiekį ir įšalą. Nepastebėjo Kamparas kaip atėjo pavasaris. Suklestėjo korupcija (Karamazovas 300 Lt, Baltaakis 3 Lt, Vyžūnas - už dyką...). Išaugo cukrinių ledinukų supirkimas ir molinių puodų žiedimas, dėl ekstremaliai didelio molio pertekliaus karjeruose. Kamparą atleido. Sakė, kad įvaizdžiui kenkia, visokie garuojantys politikai. Nuo to laiko Kamparas nebekentė pavasario ir tik su pačiūžom anksti rytais klampodavo po aukštą žolę...