Brisiaus galas, ištikęs meninę prigimtį

Aš šiandien toks per pusę lūžęs sėdžiu
Nei virtas, nei nuvirtęs, o tik pusamžis.
Paglostau paaky įspaustą vėžę,
Ir klausiu Brisiaus, kas bokalą nuglemžė.

Galva minčių kiaurų virš auros priperi.
Net stalo kampą dūlantį nugraužiu.
Norėčiau taip palikt už durų triperį
Ir skausmą, ir save įmest į laužą.

Grįžtu iš komos, sąmonės archyvų,
Į lėkštę nusibodo nosį gūrinti.
Bandau dar apsimest gražiu ir gyvu,
Dar žodį užrašau raidžių neturintį.

Galvoju garsiai, mintinai net iškalu
Šešėlių raštą sienoj pakabintą.
Paklystu skalbiniuos - tarp proto iškabų
Ir sulendu iš nevilties į spintą.

Štai paltas mano pusprotis, skylėtas,
Vos išlemena: Pamišimo stadiją?
Sakau: Ne durnius aš - poetas!
Net diktorius nusikvatoja radijuj.

Neriu ne virbalais - savim į gylį.
Dantų girgždėjimas sugriauš gyvenimą.
Net Brisius, net ir tas bedvasis tyli,
Kai prigimtį bandau suprasti meninę.