Pokalbiai aludėje

Prieš gerą dešimtmetį, vienoje Kauno aludėje, sutikau įdomų žmogelį vardu Levas. Žodis po žodžio įsikalbėjome. Pasirodo, – mudu beveik vienmečiai, nesustabdomi plepiai ir užkietėję rūkoriai. Ką nors pasakodamas jis visada sakydavo, kad visa tai yra atsitikę ar vykę su juo pačiu, ar jam dalyvaujant.

Pradžioje tuo tikėjau. Vėliau ėmiau suprasti, kad vienam žmogui gal ir per daug visko nutinka. Savo pamąstymų jam niekada nesakiau, – nenorėjau gadinti nuotaikos. Beto, buvo labai įdomu klausytis jo pasakojamų istorijų.

Gal po trejų, tokio mūsų bendravimo, metų, prie mūsų prisidėjo Liudas. Jis buvo kiek jaunesnis už mus ir gal ne toks didelis melagis, kaip Levas. Pasirodė besąs, taip pat įdomus pasakotojas ir kaip mat pritapo prie mūsų kompanijos. Visas istorijas pasakoja su tokiom ypatingom smulkmenom, kad nori nenori patiki, jog visa tai, jis tikrai matė ar išgyveno pats.

Taip trise, beveik kiekvieną penktadienį, mes susitinkame vis toje pačioje Kauno aludėje. Liūdna nebūna niekada. Trys, keturios valandos pralekia akimirksniu. Pradžioje stengėmės kalbėti visi. Tačiau laikui bėgant įsivyravo tradicija – vieną vakarą, savo istoriją ar nutikimą, papasakoja tik vienas iš mūsų. Išklausę, neretai būna, bendrai ją komentuodami ir interpretuodami, visiškai nusifantazuojame.

Dabar jau kiekvienas iš mūsų žino, kad beveik visos tos istorijos iš piršto laužtos. Bet mums visiskai nesvarbu. Niekada apie tai nekalbame atvirai, nesakome vienas kitam, kad netiesa, mūsų bendravimui, tai visiškai netrukdo.

Visai neseniai man toptelėjo mintis, kad užrašius vieną ar kitą mūsų pasakotą istoriją, turėtų išeiti įdomus, mažos apimties kūrinėlis. Šiandien pamėginsiu atpasakoti vieną iš gausybės Levo istorijų. Paskaitykit. Bus įdomu, – dar keletą prisiminsiu.

Tuo metu Levas dirbo vienoje mažoje įmonėje meistru. Žmonių nedaug, visi savi, gerai pažįstami. Visi vienas kita vadina vardu. Gal tik savininkas išlaiko pagarbesnį atstumą. Niekam, gi, nereikia aiškinti, kad būtent nuo jo priklauso kiekvieno iš čia dirbančio atlyginimas, ir pati, dabar jau tokia branginama, darbo vieta.
Įmonėlės nesužlugdė jokios pertvarkos, ji gana lengvai prisitaikė prie naujų ekonominių dėsnių. Darbo biržos, iš mokymo  kombinatų,  atsiųsdavo vieną kitą praktikantą. Savininkui tai buvo naudinga, – ir atlyginimo mokėti nereikia, ir, savų specų prižiūrimas, praktikantas darbus nudirbdavo. Kartais, aišku, jam pažadėdavo, kad, jeigu meistras pastangas įvertins teigiamai, gale mėnesio iš juodos kasos jam bus išmokėtas ir vienas kitas šimtelis.

Vieną tokį pirmadienio rytą, prie cecho durų Levą pasitiko kokių trisdešimties metų akiniuotas, tamsiagymis, nelabai aukštas, apvalainas, kiek netvarkingai apsirengęs vyrukas.

– Labas, phonas meisthras... Ahr galiu khreiptis? Aš čia iš mokymo kombinato... Gamybinei phraktikai... Mano vahrdas Ghrigohrijus, galit sakyti Ghriša. Šefas sakė... Jei dihrbsiu pilną dahrbo dieną, tai man ihr atlyginimą mokės... Sakė... Jūs tuos hreikaliukus tvahrkote ir, esate čia... Didžiausias vihršininkas...

Sutvarkė Levas dokumentus, saugumo techniką – viskas kaip priklauso. Nuvedė į darbo vietą, parodė, ką ir kaip reikia daryti, kur ir kokie įrankiai, medžiagos. Paskyrė vieną seną darbuotoją, kad paaiškintų, jei kils kokių nesklandumų. Turiu pasakyti, kad gamybinis procesas gana nesudėtingas. Net ir pats bukiausias bukagalvis visa tai įsisavintų jau pačią pirmą dieną.

Nuo to ryto ir pasibaigė ramus Levo gyvenimas. Kiekvieną rytą Griša vėluoja į darbą. Nedaug, po keliolika minučių, bet laiku – niekaip nesuspėja. Nekreiptų į tai Levas dėmesio, bala nematė tų kelių minučių, jei ne kasrytinis pasiteisinimo ceremonialas. „Labas hrytas, ponas meisthras, phrašau man atleisti...“ – toliau seka kokia nors nebūta, bet graudi ir įtikinanti istorija pateisinanti vėlavimą. Jei tuo metu pas Levą ant stalo dar tebestovi nebaigta gerti rytinė kava, jis būtinai išgirsta, ką nors panašaus: „Phonas meisthras, gal vharškės apkepo phre kavutės... tik šįhryt žmona iš ohrkaitės išthraukė...“, – arba: „Phonas meisthras, gal šviežių phyhragėlių... Va šitie ketuhrkampiai su mėsa, o tie apvalūs su ghrybais...“

Dėkoja Levas, mandagiai atsisako, žinoma. Neaišku, kaip jam valgytųsi, taip saldžiai brukami pusryčiai. O ir dėl tolimesnių pasekmių prisibijo – labai jau neaiškus tipelis... Į bičiulystę su juo, leistis nėra jokio noro. Tas saldus pataikavimas norom nenorom nuteikia priešiškai.

Ir taip visą mielą dieną, diena po dienos. Tik prisiartina Levas prie praktikanto darbo vietos – tuoj pasigirsta: „Phonas meisthras, ahr aš čia... teisingai padahriau?“ – arba: „Phonas meisthras, ahr jūs patenkintas... Mano dahrbu šiandien?“ O jei prieina arčiau, ar dar kuo pasidomi, tai kiekviena jam Grišos paduodama detalė vos ne minutę kruopščiai valoma skuduriuku, kad, neduok die, meistras neišsiteptų rankų, mandagiai patraukta taburetė, kad būtų kur atsisėsti, pašluostoma tuo pačiu skuduriuku, stalinė lempa pataisoma taip, kad šviesa kristų tiesiai ant apžiūrimo gaminio. Visa tai atliekama nuolankiai, susirietus į klaustuko formą. Nuo pastangų ir uolumo, prakaitas net srovena apvaliais Grišos skruostais. O žiūrėti tikrai nėra į ką. Padaryta labai nedaug. Įgudusi Levo akis aiškiai mato – vienoj vietoj neprisukta, kitoj panaudoti ne to ilgio varžtai, ant paties darbo stalo betvarkė. Pasakius apie tai praktikantui, pasigirsta šimtai pačių įvairiausių pasiteisinimų. O svarbiausia! Viską išklausius, Griša lyg ir nekaltas lieka.

Ir taip diena iš dienos beveik du ilgus mėnesius.
Aludėn Levas ateidavo sudirgęs. Į mudviejų su Liudu pašaipų kreipimąsi – „Phonas meisthras“ – ėmė reaguoti gana piktai. Matėsi, kad žmogus tikrai išmuštas iš pusiausvyros.

Visi trys bandėme surasti, tokio perdėto Grišos mandagumo, priežastį. Negi tie, keli šimtai litų, kuriuos Levas galėjo jam skirti ar neskirti, gali priversti šitaip maivytis žmogų? Gal čia toks auklėjimas? O gal tai tautos bruožas?

Taip nieko konkretaus ir nenusprendėme. Gal jūs žinote atsakymą?

2005 m. balandis 30 d.