nesutalpinta

gelžbetonio dykumoj gimstanti
agonija transformuojasi į vaško
lydinį paslėptą erškėtrožių
dyglių pavėsy surūdijęs dienos
tiksėjimas braižo odos
paviršių užpiltą šviežių pelėsių
skeveldromis kosėja stuburo
slanksteliai nuobodžiaujančių pirštų
antspaudas sunkiasi pro
pastatų šešėlių plyšius laižo
antikvarinis sniegas išgręžtas iš
džiovintų plaučių arbatos
užpilsiu ant tavo akių monolitinių