op 2

ten kur žvilgsnis pradreskia miglą aukštyn
upe pagal saulės tekėjimą laukinė gyvastis spurda savo ištakose
saujoj sraunumą gniauždama lėtai vėsioje erdvėje

geidžiu nuogumu švyti garuojanti kūno apybraiža
po baltu lelijos nuometu saldųjį vaisių slepianti masinanti
mįslė tokia valyva ir švari sąmonę jautriuoju a cappella bel canto užlieja

apmiręs kvėpavimą ten link šnabždu
užgniaužęs gurkšnį lietaus į skolą nulytą gomuriu tįsdamas duburin
magi šokt stačia galva dumblu įtrinu kūną gelmę pagarbindamas

esu gabus irklui

gi širdis a capriccio spengia
ta pačia gyvybės čiurkšle kur sūkuriu žemyn
dugno kryptimi adagio tolsta bebalsė vyzdžio novelė

ten link lūpos oranžinę ertmę con amore droviai pražioja
perlą į delną cantabile įspraudžia dangus tikėkimės šventai saugos
paslaptį pirštai gi aimanoms pritaria aimanoms ir dejonėms concitato

poteriauju baltuosius ero rašmenis
glostau savo apysaką į kitą krantą kur upėtoji lig klubų verpetan įbridus
abiem saujom kriauklelę con grazia pasvajoniui paleidžia

dievulyte tu mano jergutėle kad gi taip manyje debesys piano
kad gi taip žvynėtieji piano pianissimo ir lūpų vandenėti pėdsakai
ant kūno ratilais  ratilais con brio ir žemyn a battuta

upe pagal saulėlydžio liniją
nuo vėdeklės žvaigždės nuklydus
šiene be paliovos klykiant griežlei

čia irklai bejėgiai