Robertas Kleinsis. Judgensoro smuklė. 3 dalis

„Sumautas lietus merkia visą dieną. Greit pradės temti, o aš čia tupiu po didžiuliu ąžuolu, visai apgailėtinas: pramušta, kraujuojanti kakta, purvini permirkę, apiplyšę drabužiai. Tas idiotas dabita mane ne tik apvogė, praskėlė kaktą bet ir paliko mirti purviname pakelės griovyje, kažkur kelyje į Kreicvigą. Tas šunsnukis dar atsigriebs“ – Robertas sėdėdamas sukryžiavęs kojas po senu, plačiai išsišakojusiu ąžuolu baigė dar vienos dienos įrašą ir užvertęs dienoraštį išsitraukę iš palto kišenės nedidelį, oda kaustytą bloknotą. Atsivertęs jį, taipogi padarė įrašą: „2493. Valteris Samuelis Greenas“ (toks buvo to įžūlaus vežnyčiotojo pilnas vardas).
Lietus ne tik nesilpnėjo, o rodės, vis labiau stiprėjo. Kleinsį tuputi jau ėmė miegas. Tamsiame nakties fone pasirodė ryškios, it dvi žvilgančios vaiko akys, šviesos, kurios vis artėjo. Po keliolikos sekundžių Robertas puolė prie pat einančio kaimo kelelio ir ėmė mojuoti į jų pusę. Greitai paaiškėjo, kad tai senutėlis, surūdijęs pikapas. Kleinsis priėjo prie vairuotojo atidaromo lango.
– Sveikas, nepažįstamaisai, kuo galėčiau padėti? – maloniai, su šypsena veide, pasiteiravo automobilio vairuotojas. Tai buvo liesas, vidutinio ūgio, didelėmis žvilgančiomis akimis, smailu nedideliu veidu, rudais trumpai kirptais plaukais, apsivilkęs nelabai švarią mechaniko uniformą ir užsidėjęs ant galvos mėlyna kepurėlę su tepalus gaminančios firmos pavadinimu.
– Kur galėčiau rasti prieglobstį nuo lietaus? – pridususiu balso tembru pasiteiravo Kleinsis.
– Turi pinigų?
– Ne, mane apiplėšė.
– Ot vargšas... Keliaujant šiuo keliu rasi smuklę, ten galėsi pabūti, kol nurims lietus, o gal ir ilgiau. – paslaugiai pasakė nepažįstamasis. – Ech, velniai tavęs nematė, šok vidun, pavėžėsiu.
Robertas greitai įlipo į vidų. Jame per radiją skambėjo liūdna, ilgesinga muzika, o pats salonas kaip neįprasta labai tvarkingas. Kaip paskui princas sužinojo, Kenetas (toks buvo vairuotojo vardas) keliavo į pietryčius (kaip tik į priešingą pusę, nei Robertui reikėjo) , o dabar mat esą Manhorne, Iškezijos provincijos rytinėje dalyje. Po pusvalandžio vairuotojas sustabdė automobilį.
– Na ką, smuklė – pasakė šypsodamasis Kenetas – sėkmės tolesniame kelyje.
Robertas tvirtai paspaudė jam ranką ir išlipo iš senutėlio pikapo, kuris bemat nurūko savais keliais. Lietus pliaupė, kaip ir anksčiau. Kleinsis išvydo tipišką, medinį kaimo statinį, su didžiuliais, senai valytais langais. Pastogėje kabojo didelė, neoninė iškaba, kurioje visu gražumu švietė: „Judgensoro smuklė“. Robertas atidarė duris ir lėtu žingsniu įėjo. Viduje girdėjosi garsios šnekos, o nesimatė beveik nieko, – viską apgaubę buvo tabako dūmai. Jis keliskart atsikosėjo, tačiau organizmas greit prisitaikė, prie jau seniai kvėptų tabako dūmų. Permetęs akimis pelėsiais pakvipusią, medinę,  seną, baro menę jis pastebėjo tik vieną laisvą vietą (nors bare galėjo tilpti apie šimtą žmonių) ir nieko nelaukdamas nuėjo į patį kambario galą. Bekeliaujant vos kelioliką metrų iš vieno baro kampo į kitą, Robertą piktais žvilgsniais „apdovanojo“ visi, išskyrus tą, su kuriuo jis greitai jau sveikinosi.
– Labas vakaras. Čia neužimta?
– Sėskis, jei nori. Man visvien. – atsakė nepažįstamasis nepakeldamas juoda skrybėle uždengtos galvos ir vis žiūrėdamas į puspilnį savo alaus bokalą.
Robertas suglumo, nes nesitikėjo tokio atsakymo. Atsisėdęs prie to dviviečio medinio stalelio vėl paklausė:
– Kas pats būsite? Kodėl sėdite vienas, nors visas baras tiesiog užpildytas ir kai kuriems tenka gerti alų net stovint?
– Aš..? – liūdnoku balsu paklausė senis ir pakėlė savo pilkai žalias akis, giliai įdubusias į raukšlių ir randų išvagotą veidą. – Seniai jau negirdėjau tokio klausimo. Visi mane pažįsta, tačiau kiekvienas bijo šalia prisėsti. Aš esu Simerijos karalystės karaliaus pagrindinės kariuomenės G kuopos vadovas, elitinis karys (žiauriausiai kuopa, kurios nariai turi visas galias nužudyti bet ką, kas tik „neteisingai“ pasipainioja jų kelyje) Tomas Svodas. Ieškau čia vieno dezertyro.
– Ir koks to šunsnukio, kuris išduoda savo šalį, vardas?!
– Robertas Kleinsis, prieš keletą metų pabėgęs iš armijos, o neseniai atpažintas kunigaikštysčių sienų inspektorių, tik deja šie susivokę jau po laiko.
Princas prarado amą sulig pirmaisiais žodžiais, tačiau netrukus atsigavo po šio netikėto šoko. Visa laimė, kad prieblandoje ir per rūkalų dūmus buvo labai sunku įsižiūrėti į žmogų.
– Karalius? Juk tai jo sūnus. Kaip taip galima?
– Koks dar sūnus? Gerhardas Teodoras Kleinsis jau seniai nebe soste.
– Ką?! Kiek jau?
– Iš kokio medžio tu iškritęs, jei nieko nežinai, be to, panašiai ir atrodai? Juk jau dveji metai
– Bet kaip?
– Gerhardas Teodoras Kleinsis buvo apkaltintas valstybės išdavimu ir nukirsdintas viešai, o jo teismo iniciatorius apgynė tiesą ir užėmė jam priklausantį sostą.
– Kas organizavo teismą?!
– Tu tikrai keistas tipas, juk tai jo Didenybė Kiumeras Imunaelis Dethas.
Robertui viskas aptirpo. Jis išgirdo jo tėvo „dešiniosios rankos“ vardą. To peties niekšo, kuris jį patį įkišo į tą bekraštę, dykumą, kuri vos netapo jo kapu. Tik po kelių minučių jis atsigavo, vos sulaikęs jausmus, tarė:
– Aš žinau, kur yra jūsų ieškomas asmuo.
– Nejaugi? – jau šiltesniu balsu paklausė Tomas.
– Taip. Ir galiu parodyti tą vietą, kur jis slepiasi, bet tik su viena sąlyga.
– Ir kokia gi ji?
– Jūs jo nežudysite.
Svodas lėtai papurtė:
– Ne, įsakymas yra įsakymas. Turi kuo greičiau nurodyti, kur jis yra, kitaip gali tekti tau pačiam tuoj pat atsisveikinti su gyvybe.
– O pats kada tarnavai karaliui Kleinsiui?
– Tarnavau ir to gėdijuosi, nes tarnauti išdavikui – reikalas žemas.
– Deja, tu dabar tarnauji išdavikui.
– Niekše, atsiimk žodžius! – suriko karys, pašokęs ir jau spėjęs išsitraukti šautuvą.
– Palauk! Atsisėsk! Mano šaltiniai rimti ir noriu, kad tu žinotum, tai ką žinau aš.
Tomas susimąstė ir nurimęs atsisėdo.
– Visų pirma, Robertas Kleinsis niekada negalėjo būti įtrauktas į kariuomenės sudėtį ir joje būti, nes baigė aukštąją, sukarintą berniukų gimnaziją (galima sakyti, atitarnavo besimokydamas 12 metų) ir pasirinko aukštąjį mokslą Kreicvigo Universitete vietoj tolesnės tarnybos ir įrašymo į armijos sąrašus. Be to, jį iš visuomeninio gyvenimo ištrynė tas pats Kiumeras Imunaelis Dethas, ištrėmęs jį į dykumą, pašalinęs neteisingai apkaltintą jo tėvą ir pats užėmęs sostą.
Paskui Robertas pasakojo dar visą valandą, kad įrodytu tiesą, po to tas elitinis karys sušuko:
– Tai šlykštus melas! Patikėsiu, jei visa tai išgirsiu iš princo lūpų (mat karališkiesiems asmenims meluoti apie save ir savo šeimą yra pati didžiausia negarbė, kurios jie nemoka ištverti) .
– Teks patikėti, nes aš ir esu Robertas Kleinsis...