Mūsų smilgos

Krūvas metų mūsų
kaip žemuoges
ant smilgų kruopščiai sunėrę
savo uželdintose pievose
bandom pasiklysti, nepavyksta
viskas nepernelyg pažįstama.
Mano rūpestis
tave auginti,
o tavo
su mano keistumu susipažinti,
apleisti mūsų draugystės sodai
po sausrų globos ilgesio atsigėrę
vartus pamiršta
kadais dūzgenčioms bitėms
prieš nosį užvėrę
nes visas pasaulis
iš naujo pas mus atrieda...

Mes maukiam kavą
ir vengiam miego
nes mėgstam stebėti
kai mūsų juokas jaukiai
įsigeria į tylų rytą,
ir mes mojuojam
ką tik išsiritusiai saulei
kol dar po vieną
džiaugsmo žemuogę
ant savo draugystės smilgos
užmaunam.