grįžau

manęs nematei gal šimtą milijonų metų – erdvėj
klajojanti apvaizda peršviečiamais rūbais šokanti
vidurnakčio šokį čaižiu juoku perskrodžianti
sapną paliečianti pirštais ir išdeginanti atpažinimo
žymes širdies plote trypianti kojomis jausmų
kankaną ryškiai apšviestoje trumpo gyvenimo
scenoje rūko marška akis aptraukianti
vilionė sklandanti ore miglos lašais – tvyro
salsvas rūko kvapas – žodžiai
užspringę taškais ir kabliataškiais –
ryto nekaltoj tyloj saulė
pakilo ten kur neseniai
žvaigždės mirksėjo –

miražai sklaidosi