Nykštukas

Visiems, bijantiems mylėti...visiems, užvaldytiems nevilties ir skausmo...visiems, užsidariusiems savo mažame pasaulėlyje...visiems nykštukams...dėžutėse...

Mažoj tamsioj dėžutėj gyveno nykštukas. Mažutis toks visai. Baikštus, tylus, vienišas. Per mažutį plyšelį nykštukas žiūrėdavo į didelį pasaulį ir į didelius žmones jame. Žiūrėjo, kokie laimingi dideli žmonės dideliame pasaulyje. Pavydėjo nykštukas jiems. Bet jis buvo labai mažytis ir bijojo išlįsti. Dideli žmonės pamatę jo mažas žydras akutes, godžiai ryjančias didelį pasaulį, kviesdavo jį pas save. „Ateik pas mus. Gyvenk, džiaukis, mylėk kartu su mumis. Ir tapsi tu didelis. Ir nebus tau baugu, kad esi mažytis“. Tačiau nykštukas tik sumirksėdavo mažomis akutėmis ir įlįsdavo į patį tolimiausią ir tamsiausią dėžutės kampą. „Ir ko jis bijo?“ – stebėdavosi didieji žmonės. „Juk pas mus, dideliam pasauly taip gera“. Tačiau niekas nežinojo, kad nykštukas kadaise buvo didelis. Kad kartu su kitais dideliais žmonėm gyveno dideliam pasauly. Niekas nežinojo, kodėl jis tapo tokiu mažyčiu, kodėl pasislėpė ir tūnojo savo mažoje dėžutėje. Tai žinojo tik kiti maži nykštukai, lindintys mažose dėžutėse ir stebintys didelį pasaulį per mažus plyšelius...