Kai po šalnų

Kai po šalnų pražys kemsyne rykštės,
mėnulio nuotrauką bala išryškins –
lakštingalos jau nečiulbės.
                     
Tik gervės daugtaškiais nukris į dangų,
kur joks čiulbėjimas ausų nelanko –
ant vakar užverstos duobės.

Ir juodvarniai, tėvų užstatę gūžtą,
skubės pakilti plieno danguj dūžtant
virš savo kranksinčios garbės.
O balos nuotraukoj įgarsins naktį,
mėnulis užsimerks – bijos apakti:
lakštingalos jau nečiulbės.

Perštės vel smegenis benamei katei,
kad paskutinę kortą nepastatė
ant pirmo ledo, ant šalnų.
Pračiuoš ruduo su gervėm nesitaręs,
lakštingalų giesmes užkalęs taroj,
ir nepasakęs „išeinu“.

Girgždės dar sudėvėtos gervių vėžės
ir mėnesienos stiklą katės rėžys.
Šalna kreida pasirašys.
O uodegos kačių baksnos į dangų
ir skųsis, kad lakštingalos pabrango
dar netepta ausų ašis.