Žirnių sriuba

Krestelėjau plaukus ir nusipurčiau sniegą.  Prisimerkiau nuo sniego baltumo ir bandžiau susiprasti kiek laiko. Žinoma, galėjau pažingsniuoti, kiek už kampo ir žvylgtelt į laikrodį. Bet kojos stėro nuo šalčio, ir aš bijojau pasijudinti.
Apsižvalgiau aplinkui. Brolio nesimatė, tik dešinėn einantys pėdsakai. Lengva buvo jais sekti, nors rytinis sniegas jau buvo iškritęs.
Kiek pasekusi sustojau. Sustojau mirtinoje tyloje ir apsidariau aplinkui. Mąsčiau kodėl seku brolio pėdsakais. Juk tikrai žinau ką daro Tomas, žinau, kad vėl turėsime valgyti. Žinau ir tai, kad mirs dar vienas nekalts šuo. Dar ilgai galvojau kieno kailis vėl atsidurs, tamsiame skersgatvyje, tada švelniai pasukau galvą, kad plaukai kristų ant veido, ir pasukau priešinga kryptimi.
Brolis mano žaidimą pavadintų -  nenormaliu koketavimu su plaukais. Bet pati nejaučiau tame nieko nenormalaus. Tai buvo vienintelis dalykas kuo galiu grožėtis, ko nesigėdinu.

Pažingsnevusi kiek laiko pasukau už kampo. Jei pavyko sugauti bent vieną šunį brolis manęs jau turėjo laukti. Bet priekyje nesimatė nei vienos žmogystos. Tik storulis žvaliai šypsojosi, ir palinksėjo man galva.
- Užeik mieloji, užeik, - tarė jis ir stumtelėjo mane kambarin, - verdam žirnių sriubą.
- Aš nealkana, - pratariau pro sukepusias lūpas, nors jaučiau, kad iš alkio galiu apalpti. „Ne pirmas kartas“ pasakytų brolis ir pasodintų mane.
Akys priprato prie prieblandos ir aš jau aiškiai mačiau kas dedasi kambaryje. Vaizdas nebuvo iš maloniausių ir tai atsiliepė mano skrandžiui. Pajaučiau, kad galiu apsivemti, ir žengtelėjau arčiau kibiro. Bet nieko neatsitiko ir aš atsisėdau.
Nedrįsau pažvelgti į stalą, tad nudelbiau akis į dubenėlį ir pajutau šiltą skystį gyslose.