Kiekvieną vasaros naktį Tapelių Ežerą ištinka keista istorija. Jis negali pamatyti žvaigždžių patekėjimo nei pelėdos medžioklės, nes iš tamsos jį užgula senukė laumė Rūkė. Paleidžia savo tankias žilas garbanas ir suka, žiūrėdama į vandens veidrodį, tarsi norėtų rasti jaunystę suveltuose voratinkliuose. Ežerui nejauku, kai Rūkė graibo jo pakrantę, kosėdama vėsia naktimi. Jis išsigandęs įsitveria šaltinio gyslos ir ima godžai gerti jo vandenį, kad tik ilgiau nepasentų ir neprapliktų tokiu pat pilku šaltu ledu kaip laumės atvaizdas.
Tačiau švintant viskas pradeda mainytis. Kai pirmo žvejo valtelė perskiria Rūkės plaukus, ji ima gražėti. Ežeras nurausta, palietęs švelnėjančias jos plaukų sruogas, lygiai slenkančias purpurinėmis saulės šukomis. Rūkė priglunda arčiau ir pina kasas, dažydama į saulės spindulius, o supynusi vėl paleidžia į vandenį. Apsalęs Ežeras atsargiai kalbina Rūkę šokinėjančiomis žuvimis, jo veidu ritasi šypsenos ratilai ir net nepastebi, kaip keičiasi Rūkės atvaizdas. Ji vis blykšta, tirpsta, rodos, jau lieka tik maža mergaitė, gaudant vėjo atneštus pienių pūkus. Užkliuvusi už meldų, Rūkė apsiverkia ir Ežeras supa vis mažesnį kūdikį, šlapdamas nuo jos ašarų.
Saulei stryktelėjus virš miško, Rūkė visai pradingsta. Gal ją praryja paikas ančiukas, ar vandens čiuožikas pameta paskutinį jos plauką. Ežeras jos nebeturi. Jis taip nuliūsta, kad paslepia visas savo ryto spalvas ir virsta paprastu veidrodžiu. Atspindi viską, ką siunčia diena, bet savo veido neberodo. Į karštus saulės raginimus atsako plokščiu blizgesiu, nuo vėjo šiaušiasi, vidurdienio grožybės jam nerūpi.
Tik vakarop paežerėj vėl ima vaidentis miglotas Rūkės žvilgsnis. Vėjas piktai stumdo debesis, paukščia nutyksta, o Ežeras ima laukti laumės pasakos. Ir ji ateina kas naktį lyg sapnas.
Tik niekas nežino, kada ir kur Rūkė spėja pasenti.
P. S. Pasakėlę dovanoju Kati už šiltą Karačiūnų dvarelio glėbį