Įdomiai Klaipėdoj tą naktį gavos

Įdomiai Klaipėdoj tą naktį gavos
Sapnuojant tiltą ir betono barikadas
Keliavom mes per ledą
O aplinkui – tvanas
Kol žmonės laukė dykomoj
Visi pametę tai
Ko rasti dar nesugebėjo
Kūrendami vis viltį sulaukti karavano
Kuris įstrigęs savo pastoriaus pamoksluos
Miegojo kurtizanių aptvare
Nusispjauti buvo jiems į žmonas
Palikom, apsisukom ir išėjom
Per ledą, bet šiandien jau žalią
Nepamenu tos pasakos, tad sukome į kairę
Gėlynai, biblioteka ir jokio tvaiko
Tik ten, pirmoj foje, kažkas, sulaužęs savo saiką
Nubėgo misti tuo, ką protas draudžia pirmiau laiko
Tiesa, ne, tai netiesa, jog mes ieškojom mažo mažo vaiko
Nes nusibodo karavanai
Kaskart meluojantys kupranugariai
Meluojantys ir mirštantys
Paliekantys skolas už nuomotus švarkus
Gėles ant kapo ir vaikų bėgimą
Nuo to kas tikra, bet neteisinga
Sulauks geriau jie gėrio
Sėdės agoros vidury ir šauks į Saulę
Jog ji teisinga, žino savo kainą
Ji nuolanki ir šviečianti ne visą parą
Ne taip, kaip tie, kur radę dar kišenėj svarą
Keliauja į klausyklą poros gramų
Negarbina jie pasakos apie tą Saulę
Kuri kaskart gyvendama numiršta
Kol juodas šudvabalis iš pastoriaus sodelio
Nepartempia jos vėl atgal
O ji paspringus
Nuo melagysčių, karštinės ir proto Sfinkso
Kuris šiaip miręs, bet dar vaidina
Esą gyvena jis po tiltu
O tuo tarpu
Oazėj tvano metas
Palauksim mes ant barikadų
Gal atsiras kada dievų, nemirštančių po metų.