Kaktomuša su savo likimu. I dalis

2004-06-06
suplyšus vilčiai sušilti tarp svetimai savų žmonių.
Rasa Kuodytė-Kazielienė

VEIKĖJAI:

ANDRIUS-rašytojas. Romantinio stiliaus apranga, akiniai, visuomet su knyga.
BEATRIČĖ-juodai-raudonai besirengianti, ryškiai pasidažiusi mergina. Ilgi sijo-nai, nutampyta bliuzelė apnuoginanti vieną petį. 
PIRMAS
ANTRAS
TREČIAS
PIRMA
ANTRA
TREČIA-šviesi moteris su kuklia apranga.
VYRAS-dabita per keturiasdešimt.
TĖVAS-rimtas kostiumuotas vyras per penkiasdešimt, žilstelėjęs.
MOTINA –tipiška namų šeimininkė su prijuoste.

PROLOGAS

Prieš veidrodį Andrius.
Andrius:
Ko nusiminęs rimai vienas
Langus užvėręs dienas pilkai tempi tamsoj
Kas neramina tavo sielą
Ko tie atodūsiai graudūs

Pasikeitusiu balsu.
Andrius:
Dink iš atminties demone
Ne tas neįvyko ir kodėl mane grauži
Aš jai dovanojau gyvenimą auksinį
Kūriau eiles nemarias
Ji negalėjo taip
Trenkti duris ir išeiti
Iš manojo gyvenimo su sunkiais atminimų
Lagaminais pasitraukt į šiaurę

Andrius:
Tu gailiesi savęs
Ar meilės jausmų išparduotų kartu
Su tavosiomis knygomis
Juk ilgesio skausmas greit nublanksta
Kaip moters lūpų dažai
Tu tik savas žaizdas greičiau išsilaižyk
Kol plaukai nepražilo

Andrius:
Tu meluoji kad viskas gerai
Ne taip paprasta
Susikurti naują pasaulį
Kurio neliko nei pamatų
Esu dulkė jaučiuosi dulke
Tu užsičiaupki kol netapau žiaurus

Andrius:
(Juokiasi)

O su ja ar nebuvai žiaurus?
Ar atsimeni...

Andrius trenkia veidrodį ir sudaužo.
Uždanga.

PIRMAS VEIKSMAS

Pora pievoje žaidžianti su drugeliais, gėlės.

Andrius:
Sakau meilė trunka visą amžių
Užgimusių jausmų nesuvalgys jokie buities niekai
Sakau kad mylėsiu
Krausiu į mūsų meilės židinį medų

Beatričė:
Tapau ir galvoju koks tu juokingas
Poetiniai svaičiojimai skamba nerealiai blankiai
Tu atsilieki nuo moderno
Absurdas meilė
Jausmai pramanai
Jie rytą užgimę
Vakare gali skambinti Requim garsais
Ir tai romantika
Ar šaržas

Andrius:
Tavo širdis ledinė
Grožis nemirtingas įkvepia mane
Naktimis klejoju su Tavimi
Tačiau dienos metu vienišas
Jaučiuos šalia tavęs

Tu moteris
Ne garderobas
Nesi tu priešė gamtos
Gamta mums samanas kloja
Įsitaisykime gyventi ant žemės patogiai

Kam kampai kampuoti
Kam žodžiai skaudūs
Neigiantys buvimą

Beatričė:
Mielasis romantika jau dingo
Realybė šaukia
Duok grynais
Ką tu man duosi
Savęs man pakanka
Kam reikalingas kitas kūnas

Andrius:
Kūnas tai ne dvasia
Tu su manim keliauti galėsi į nepasiekiamas erdves
Neišparduodami mano jausmai pigiose parduotuvėse
Knygynuose stebėsi naujus nemirtingus mano kūrinius
Aplodismentus gėles visas tau dedikuosiu
Ko gi tau dar norėti

Beatričė:
Laisvės
Už kiek pirksi mano laisvę
Nepriklausomybę
Nuo tavo nuostabiausių miglotai
Suvokiamų jausmų

Už kiek pirksi mano laisvę branguti
Neturi grynų
Geriau jau patylėk 

Juokiasi. Tapo toliau.

Andrius:
Jei sutiksiu Tave
Nešauksiu vardu
Tu to neverta

Beatričė:
Pasiduoti
Be kovos
Kaip menka
Kovoti kovoti brolyti reikia
Už kūrybą už meną
Už laisvę
Ir už meilę

Be kovos
Krinta vertė net ir aukso

Bibliotekoje sėdi draugų būrys.

Pirmas:
Ar matei kokia pana mūsų paskaitas lanko
Pažvelgus seilė nutįsta iki kelių

Antras:
Tačiau juodai jau neprieinama
Visiems protus sumaišo ir lyg pyragą iškepusi
Pasigardžiuodama suvalgo
Nepatikėdama niekam savo nuostabaus kūno

Trečias:
Sakė vienas menininkas aplink ją jau penktus metus sukas
Mintyse kuria gyvenimą kartu su ja
Vargšas mielas padaras lyg šunelis keliauja
Paskui jos sijoną

Juokiasi visi.

Pirmas:
Gal jam to ir pakanka
Svajonėse tikriausiai jis daugiau gali
Nei kas kitas
Su ja realybėje

Juokiasi.

Praeina Beatričė su krūva knygų.

Pirmas:
Sveika
Gal norėtum prisėsti pasikalbėti
Apie dailės teorinę įskaitą
Ką tu galvoji rašyti klausimu
Apie moterų skulptūras senovės Atėnų

Beatričė:
Kvailesnio klausimo iš kvailio ir nesitikėjau
Kokie dar papildomi egzamino klausimai kyla
Kvankštelėjusioje nuo hormonų audrų makaulėje
Mergina paliko ant ledo
Kad moterų skulptūras iš antikos perkeli kažin kur
Į naujuosius laikus

Antras:
O tu taip šlykščiai elgdamasis su kitais
Manai esi kieta

Beatričė:
Aš net nemąstau apie kietumą
Nesu marmuras-moteris
Esu laisva ir nepriklausomai
Elgiuosi su kiekvienu pagal jo vertę

Pirmas:
Išlepino tave elgeta poetas
Nuo liaupsių jojo apsvaigai

Beatričė:
(Supykusi)
Ne tau spręsti
Apie poeziją
Dailės neišmanai
Kas tavo makaulei poezija
Tik raidės
Be prasmės
Beprasmiškam gyvenimui sutvertas
Gali sau klube deginti alkoholio vienetus
Moteris ganyti akimis
Kai kelnėse nieko neturi

Nusisuka ir nueina

Pirmas:
Tu dar palauk
Pamaiva

Šaukia iš paskos.

Paskaitoje atsakinėja Beatričė ir pristatinėja auditorijai savo paveikslą.

Beatričė:
Tamsiame fone matome moters blyškų veidą
Skruostais tekančios ašaros vingis suteikia nusivylimo atjautimo dvasią
Virš besiplaikstančių plaukų raudonos spalvos nežymus šešėlis
Gaivina šviesos aušros viltimi
Moteris verkianti
Visuomet tik verkianti ir kenčianti
Kam ta auka

Dėstytojas:
Jums tikriausiai labai jau gaila jos
(Šypsena)

Beatričė:
Taip
Ji nelaisva
Ji tamsoj
Ji viena

Dėstytojas:
Ačiū
Tačiau originalumo šiame paveiksle neregiu
Jūs kopijavote iš motinos drobių
Ar tėvo

Beatričė:
Tai mano originalus kūrinys
Ką dar turiu Jums pasakyti

Gal Jūs net netikite kad ji verkia
Paklauskit jos
Gal ji Jums atsakys

(su pagieža)

Dėstytojau:
Nesibadykite savais dygliais
Apie juos jau teko girdėti
Ir nepozuokite
Nesulauksite aplodismentų

Beatričė:
Ačiū

Dėstytojas:
Už ką

Beatričė:
Už komplimentus

Dėstytojas:
Galite sėstis
Teks tapyti naują
Neįskaitau

Beatričė:
Būčiau nustebusi jai
Būtumėte įskaitęs

Dėstytojas:
Jūs per daug sau leidžiate

Beatričė:
Gal norit pirkti mano laisvę?

Nueina ir ramiai atsisėda suole. Auditorijoj visi tyli.

Pertrauka.
Merginų būrys šnabždasi.

Pirma:
Ar Jūs matėte kaip ji maivėsi

Antra:
Taip
Sureikšmino savo paveikslą
O jis nulis

Trečia:
Man tai patiko jos paveikslas
Tikrai originalus ir realiai
Atspindintis tikrovę

Pirma:
Ką tu višta karksi
Gal nori pasakyti
Kad mūsų dėstytojas tupas
Suklydo taip nuvertinęs ją

Trečia:
Ne
Aš manau čia nevertinimas vyko
Kova už teisybę
Teisybė vėl stipresnio pusėje

Pasirodo iš auditorijos išeinanti Beatričė. Merginos nutyla.

Beatričė:
Jau turėsit kalbos tikriausiai
Visai savaitei
Pliurpkite
Kitaip jūsų liežuviai dar nupus

Trečia:
Beatriče
Kodėl tu tokia atšiauri
Labai šaunus paveikslas
Dėstytojas atsiprašys supratęs klaidą

Beatričė:
Gaidžiai netaiso klaidų
Bet visgi
Ačiū už įvertinimą

Atsigręžia ir nueina.

Pirma:
Ko neseki paskui ją
Dar palaižyk jai...

Juokiasi.

Trečia:
Teisybė yra teisybė
Gal kam tiesa bado akis
Gal kam nepatinka tai kas yra
Bet tai tikra
Man ne vis vien
Karksėkit vienos

Nueina.

Pirma:
Na ir varyk
Atgal negrįžk
Nepriimsim
Išdavikė

Trečia:
Neįpirksi mano laisvės
Višta

Beatričė sėdi pievoje ir tapo.

Trečia:
Ar galiu prisėsti

Beatričė:
Prašom
Tik nepataikauk
Nekenčiu niekų

Trečia:
Kodėl tu pyksti ant viso pasaulio

Beatričė:
Todėl kad jis ne mano
Tapytas
Jame per daug tamsių spalvų
Ir tuščių dėmių
Besivadinančių žmonėmis

Trečia:
Viskam ateis galas
Sukursi šviesą aplink save
Jei nebūsi pati tamsoj

Beatričė:
Parodyk savo drobę

Trečia ištraukia drobę.

Beatričė (paima į rankas):
Nuostabu
Motina su krykštaujančiu vaiku
Saulei šviečiant
O kur tėvas
Jis tuščia dėmė

Trečia:
Ne
Jis yra
Nes nebūtų tokios laimingos moters akys
Jis netilpo šioje drobėje
Erdvę užpildė vaiko ir motinos
Artumo šiluma

Beatričė:
Tai reikėjo
Didesnę drobę paimti

(perduoda drobę merginai)

Nepyk
Tačiau kodėl meluojam
Tiesa viena
Moteris visada privalo būti viena
Jeigu nori likti laisva

Už kiek parduotum savo laisvę

Trečia:
Tu tirštini spalvas
Juk viskas daug šviesiau
Niekas neparduoda jausmų
Žmogus pats renkasi
Kur kada su kuo

Aš pasirinkau
Teisybės kelią
Tačiau einu su kažkuo
Kažkuo tikiu
Kažkam jaučiu draugiškumą

Aš neparsiduodu

Aš dovanoju
Kai noriu dovanoti

Beatričė:
Aš niekam nedovanoju to
Ką pati susikūriau
Palik mane vieną
Tačiau ačiū kad esi protinga

Nueina.

Grįžta namo. Tėvas prie vakarienės stalo.

Tėvas:
Kur bastaisi lyg pamėklė
Vėl prisirūkiusi
A

Motina:
Nors pasisveikinkit
Kaip žmonės

Beatričė:
Kur čia matote žmogų
Parodyk, mama,
Nematau kažkaip aš jo

Tėvas:
Nedėkingoji
Grįžusi nors nevemk

Beatričė:
Prasideda nauja melodramos serija
Įdomu kas čia auka
Motinos nevykusiai iškepta kiaušinienė
Ar sekretorės mėnesinės

Tėvas:
(trenkia į stalą)
Dink iš akių

Beatričė nueina į savo kambarį. Iššaukiamai trenkia durimis.

Motina:
Kodėl kas kart Tu ją baudi
Ką ji tau padarė

Tėvas:
Nedėkingoji
Gėdą daro giminei savo elgesiu
Dailės akademijoje
Kur matyta dėstytoją pavadinti gaidžiu

Motina:
O gal dėstytojas to vertas

Tėvas:
Tu abejoji mano tiesa
Skambino skundėsi direktorius
Sakė tvarkykitės
Arba teks mesti iš studijų
To dar nebuvo
Mūsų šeimoje

Motina:
Nebuvo-bus
Negalima vaiko prievartauti

Tėvas:
Negink jos
Tos mergiotės
Išdygo tik krūtinė
Ir pradėjo maištauti
Su visais

Motina:
Aš su ja pakalbėsiu
Tu tik nusiramink
Nepyk

Beatričė kambaryje. Skambutis mobilaus. Pakelia ragelį.
Beatričė:
Klausau

Andriaus balsas:
Sveika
Kaip tu manoji karaliene
Gyveni
Ar meilės manosios nepriimsi šį vakarą

Beatričė:
Tu apie ką
Apie seksą?
Gal ir nepakenktų

Andriaus balsas:
Jokio sekso neminėjau
Apie ką tu čia kalbi

Beatričė:
O kaip dar vadinasi
Meilės priėmimas šį vakarą

Andriaus balsas:
Susitikti pragare ar rojuje
Ugnyje degt ar rojaus obuolį ragaut kartu

Beatričė:
Tu visuomet taip nusišneki
Kalbėk konkrečiau kada ir kur
Žinai mano meilės kainą

Andriaus balsas:
Tu žiauri
Tačiau myliu Tave
Aušra manojo gyvenimo
Susitinkame Gedimino kalno papėdėje
Esančioje paskutinėje stotelėje
Šeštą vakaro

Beatričė:
Ne dešimtą

Andriaus balsas:
Ar ne per vėlai
Tėvai nesupyks

Beatričė:
Tėvai mano laisvės valandų
Skaičiuoti neturi teisės

Andriaus balsas:
Iki pasimatymo mieloji Deive
Jau mintyse bučiuoju Tavo plaukus
Regiu mėlynas akis tyras

Beatričė:
Kvaily
Jos pilkos
Iki

Andriaus balsas:
Nebūk...

Beatričė padeda ragelį.

Žiūri į veidrodį
Beatričė:
Bjauri pati sau
Kovoju už save
Širdį verkia išniekintas vaikas
Išstatytas pilnoje žmonių aikštėje nuogas
Mylėt nereikia
Meilės nėra
Suvalgau nuriju aistros akimirką
Patenkinu gamtos troškimus
Ir vėl lieku viena su savimi

Motina pasibeldžia į duris.

Motina:
Galima?

Beatričė:
Įeik.

Motina:
Nebūk tokia su tėvu
Geriau patylėk

Beatričė:
Tylėjimas Tavo pareiga
Ne mano
Nereikia man tavojo gyvenimo
Receptų
Kaip nors išgyvensiu ir be jų

Motina:
Tu ne viena
Mus skaudina Tavo nenusakomas elgesys
Tu taip pasikeitei
Buvai tokia rami linksma mergaitė

O dabar

Beatričė:
Nu kas dabar
Nenešioju iškrakmolintų kalnieriukų
Baltų kojinyčių nekenčiu
Rengiuosi ryškiai juodai
Arba raudonai
Atrodau kaip kekšė
Apnuoginu pečius

Mama
Tai mano kūnas
Tai mano realus portretas
Aš kito neturiu
Tai aš

Ne tu
Ne tėtis
Ne teta
Ne bobutė

Motina:
Ką galiu tau pasakyti
Tau juk dvidešimt spręsk pati
Kuriuo keliu pasukt
Bet nedaryk mūsų šeimai gėdos

Beatričė:
Tau gėda pažinti savo dukterį
Tai nesisveikinam

O gal geriau atsisveikinam visam laikui
Nereikės gerti tau valerijono lašų
Kai tėvas vėl užtruks tris dienas darbe
Su savo kekšėmis

Motina:
(trenkia į veidą)

Nutilk, nedėkingas vaike.

Beatričė:
Ačiū
Kalbėti norėjai pati
Atsidovanojai pakankamai
Kaip ir tėvas
Daužai mane
Už ką
Už teisybę

O ji viena
Gyvenimo aš netapiau
Tai nemano kūrinys

Ar leidote man pasirinkti

Juk nereikėjo gimdyti
Manęs
Nedėkingo vaiko


Išbėga verkdama.

Lietus lyja.

Beatričė:
(Žvelgia į poras kavinės lange)

Jie juokiasi
Jie džiaugiasi
Jie laimingi
Jie gimė tinkamu metu
Tinkamoje šeimoje

O aš

Negailėk savęs Beatriče

Tai šlykštu
Motinos gaila
Tėvo nekenčiu

Verkia manyje sutraumuotas
Vaikas
Nuo tėvų ginčų
Melo
Motinos skausmingo laukimo
Nebylaus tylėjimo nakty
Noriu mirti čia po atviru dangum
Lai nutrenkia mane kokia mašina
Gyvenimo prasmė

Laisvėje

Ne laisvės nėra
Vis tiek tave
Kažkas kažkur pririša
Išniekina tamsoje

Arba pati prisiriši prie kažko
Nežinodama net kodėl

Andrius:
Mieloji Tu ankstyva.
(Pribėga ir apkabina, pabučiuoja)

Beatričė:
(priglunda ir pravirksta)
Veskis mane
Kuo toliau nuo visų ir savęs

Nueina kartu lietuje.