Baladė apie ešerį

Ežere prie liepto seno,
Ešerys ramiai gyveno.
Mėgo jis gelmėj panardyt,
Mėgo atspindy pliuškentis,
Su draugais palenktyniauti,
Na ir, žinoma, pavalgyt.
Gal ir būtų taip gyvenęs,
Bet vaikai jį pasigavo,
Ir į ankštą tvenkinuką
Patį vieną jį įbruko...
Sunku, liūdna ešeriukui
Ten vienam gyventi buvo
Bet jis smarkiai užsispyręs-
Prisitaikė, nepražuvo.
Tačiau visą visą laiką,
Naktimis ir dienomis,
Laisvės ir savų namų
Nuolatos ilgėjos jis.
Paslaptingų duburių
Ir vėsių tamsių bangelių,
Ir saulutės atspindžių
Jo linksmų draugų būrely...
Na, o vieną niūrią dieną
Jis pajuto – labai šalta,
Ant kalėjimo lubų, sienų
Pastebėjo ledą baltą.
Ledas nuolat vis storėjo,
Vis sunkiau judėti darės;
Plaukiojo jis, kol galėjo,
Bet galiausiai, pasidavęs,
Į pat dugną nusileido,
Kur sušalęs ir užsnūdo.
Ir užmigęs susapnavo,
Kad ramiai tebegyvena
Ežere prie liepto seno,
Kad jo niekas nepagavo...
Ir daugiau nebepabudo.