Dūžtanti melodija

Prakaito prisigėręs guolis nedavė jai užmigti, rašyti laiškai gulėjo ant mažo staliuko šalai lovos. Ji kėlėsi, gulėsi ir vėl kėlėsi…taip bemaž penkis kartus, kol nukrito ant lovos ir garsiai atsiduso, kažkur kambario kampe suinkštė šuo. Uždegtos žvakės skleidė tik nemalonų abejonių ir vanilės kvapą, smilkalų dūmai griaužė akis, o pusnuogis jaunas kūnas bandė kovoti su skausmu, kurį jautė ir kurio nepajėgė pamilti…
                                        Ji lėtai nuėjo prie lango ir atidariusi jį užsirūkė. Cigarečių, smilkalų ir saldžių žvakių kvapas sklendė lauk, lyg migla iš kvapių ir ilgesiu persismelkusiu namų, iš senų, dulkėtų baldų ir iš veido, kurio nebežavėjo tūkstančiai žvaigždžių. Vėjas veržėsi į vidų, tapo nenusakomai šalta, kūnas pamėlo, rankos  sužvarbo - ji priėjo prie lovos, atsisėdo ir užgesino cigaretę į laiškus. Jos veide nebuvo nei lašo, to žavingo skausmo, kuris ateina po  liūties ankstyva pavasarį, jame nebuvo ir džiaugsmo, ir nusivylimo, ir kančios, kurie turėjo dvelkti ramumu ir ką tik pražydusiu aguonų svaiguliu. Rankos lėtai mosavo į šonus, tarsi šoktu girdėdama rytietiškos muzikos garsus. Tyla.
                                        Aplink ją sklendė tik smilkalų, cigarečių ir žvakių dūmų migla persismelkusi ateinančiu šalčiu.... Pamėlusios lūpos drebėjo, o už lango jau pakvipo apelsinais ir cinamonu. Ji taip mėgo dovanoti apelsinus apibertus cinamonu, taip  laukė tos nakties, kuri niekad nebeateis ir niekad nebepasiliks, ta apelsiniška šiluma, kuri žadėjo jo grįžimą…Žvakę užpūtė vėjas, tyliai suūžęs ausyse, pralekiantis pro šalį ir plėšte plėšiantis dar nemirusiu apelsinmedžiu lapus. Ji regėjo lietų aguonų pievoje ir mažą berniuką žaidžianti apelsino žievelėmis, kurios jau buvo praradusios tą gaivų apelsino kvapą ir priminė puvėsius. Berniukas pakėlė savo rudas akis ir nemirksėdamas žiūrėjo į ją, tik vėliau jis jai šypsojosi vesdamas tolyn…Aguonų laukas pravirko, o apelsinmedžiai numetė lapus. Ji ir vėl nuėjo prie lango. Užsirūkė.
                                      Molinis paukštis ant palangės priminė šlykščią iškamšą, bet ji tik paglostė jį ranka ir pakėlusi nuo palangės pabučiavo…Jis krito žemyn sukdamasis lyg nevykęs lėktuvėlis, lyg apelsinmedžio lapai ir tik pasiekęs žemę pragydo dūžtančių šukių melodija.