Būna

Ko taip liūdna, ko taip šiandien ilgu?
Lyg stiklinė skilusi šypsausi.
Langas lietų glosto, pienu vilgo,
Mano skruostą ir ąsočio ausį.

Nuorūkas bučiuoja kreivas dūmas,
O manęs dar nebučiavo niekas.
Būna, oi vaikeliai, šitaip būna, -
Eina laikas rykštėm išsipliekęs.

Spinta stalčiais brazda vienakojė,
Ieško ten manęs, gal išeities.
Aš be garso tik uodams paploju,
Laukiu kol šešėliai išsities.

Laukiu tyliai pats kol išsitiesiu -
Kreivas, nors aš sau gražus esu.
Bėgsiu balomis alaus pavėsin
Patampyti mūzoms už kasų -

Kuti kuti, o man - tekšt per murza -
Vėl per aršiai atėjau į protą.
Pilvo panteono perkūnėliai gurga -
Išeinu vaizduotėn susikurti šprotų.

Aš galiu net šalį susikurti,
Laužą - rankoje, aukščiau minčių.
Šnipštas juk, nė menko burto -
Net save pasirašyt galiu.

Nori gal? Ant sienų parašysiu.
Veidrodžiui sakau, balsu lyg vilko.
To žandai tik neskusti nutyso...
Ko taip liūdna, ko taip šiandien ilgu?