Spartakas

Spartakui tuo metu kokie aštuoniolikti fizionomiją puošė. Baisingai protingas bernas augo. Nesidrovėjo savo spuogų ir išminties į mases nešti. Visur kur tik mane pasigaudavo vieno klausimo klausdavo.
- Ubaldai, ar žinai kas yra Tibeto sostinė?, -paklausia ir šypsosi.
- Ne, o kas?, - man tuo metu tik dešimti ėjo, todėl kas ta Tibeto sostinė ir kas tas Tibetas aš suuosti nepajėgiau. Tiesą sakant kniso mane Spartakas juodai. Super sveikų pažiūrų inteligentas.
- Užaugsi sužinosi, - atrėždavo.
- Noriu dabar, - reikalavau.
Tas išminčius nusišypsodavo ir nueidavo, o aš iš lėto augau. Neseniai rūkyt pradėjau, didelis vyras. Spartako nemačiau jau daug metų. Dingo iš horizonto. Ot “padla”, kaip aš jam dabar išdidžiai į akis pažiūrėčiau ir su didele pompa ištarčiau.
- Žinau! Uaga Dugu, - tada palaukčiau kol tas kalakutas paplekšnotų man per petį ir pritariamu žvilgsniu įvertintų mano erudicijos galybę. Ot tada tai jį ir išryškinčiau. Juk visiems žinoma, kad Tibeto sostinė yra Pekinas (primesta prievarta, ištikro Lasa), O jis tiek metų mane už virvučių tampo.
  Niekšas tu Spartakai.