Pati gražiausia

Jau savaitė. Jau savaitė kaip močiutė neišeina iš savo kambario. Ji guli lovoje, užmerkusi akis, ir giliai kvėpuoja. Mūsų namai it nesavi. Visi vaikšto nuleidę akis, nesišypso, nesijuokia...
- Kodėl močiutė nesikelia? - vis klausiu mamos, o ji tik pažiūri į mane gailiomis akimis ir
liūdnai liūdnai nusišypsojusi paglosto galvą. Ir šitaip visą savaitę. Prislopinti balsai, pavyzdingos šypsenos man ir nieko, nieko tikro!
- Juk reikės jai pasakyti.
- Bet ne dabar. Ji juk tokia mažutė ir tokia prisirišusi prie mamos. Bijau, kad ji nesupras, jei mama...
Ir tai viskas, ką pavyksta nugirsti mano vaikiškoms ausims. Ak, jeigu aš būčiau didesnė, jeigu jie leistų man suprasti...
Močiutę aš labai myliu. Atsimenu, kaip ji sekdavo man pasakas. Aš užsiropšdavau jai ant kelių ir nė nesulaukusi pasakos vidurio užsnūsdavau močiutės glėby...
Pas ją visuomet bėgdavau slėptis nuo mamos, kai ši pykdavo. Įlįsdavau į medinę spintą ir pasislėpdavau tarp gėlėtų skarų. Man patinka sėdėti šioje spintoje. Joje knapsau ir dabar. Skaros kvepia močiute... šviežiomis bandelėmis ir šokoladiniais saldainiais, kvepia kisieliumi ir pasakomis... O daugiausia – tulpėmis! Mano močiutė mėgsta tulpes. Ji visuomet sako, jog „tulpės – ypatingos gėlės, mat jose slepiasi maži stebuklėliai... Kai jos pražysta, stebuklėlis ištrūksta ir nutapena pas žmones. Reikia auginti daug tulpių! Juk žmonėms taip reikia tų mažyčių stebuklėlių“.
Manau, močiutė teisi. Štai kodėl kiekvienądien atnešu močiutei tulpių. Dar neprasiskleidusių, dar turinčių stebuklėlius viduje. Gal koks vienas ims ir nutapens pas močiutę? Juk jai taip praverstų koks mažytis stebuklėlis... o ir šiaip – močiutei juk patinka tulpės!
Šalia mūsų namų yra parkas, o jame – neaprėpiama jūra geltonų, raudonų, oranžinių... tulpių. Dažnai mes sėdėdavome ant balto suoliuko ir stebėdavome, kaip dūksta ir siaučia padykęs vėjūkštis tarp įvairiaspalvių kvepiančių bangų. Ir taip gera gera būdavo štai šitaip – sėdėti šalia močiutės ir krimsti šokoladinius saldainius, kuriuos ji visada it triušius iš kepurės traukdavo iš savo melsvos rankinės.
Močiutė sunkiai atsidūsta. Keistai klekteli durys ir į vidų sunkiai įžengia mama ir Ponas Daktaras. Ponas Daktaras – taip aš jį vadinu nuo tada, kai... taip aš jį vadinau visada. Jis visuomet prižiūrėdavo močiutę. Mielas ir geras senučiukas praplikusiu viršugalviu, kurį visuomet nevykusiai bando paslėpti tais keliais jam dar likusiais plaukeliais... Tokį jį aš visuomet matydavau, tik šiandien sveikai rausvi skruostai pabalo, o visada žaižaruojančios akys apsiblausė.
Manęs, tyliai tupinčios skarose, jie nepastebi. Daktaras susikaupęs apžiūrinėja močiutę. Galų gale jis išsitraukia tokias keistas ausines, kuriomis klauso plakančios močiutės širdies. Žinau. Kartą ir aš klausiau. Ponas Daktaras tąsyk taip pat apžiūrinėjo močiutę, tik ji tada dar buvo žvali ir šelmiškai kibirkščiavo akimis.
- Jūsų širdis kaip aštuoniolikmetės, ponia Aurelija, - lengvai tarstelėjo Daktaras. O aš baisiai susidomėjau... kaipgi ta aštuoniolikmetės širdis plaka? O plakė ji labai gražiai. Kaip kad genys stuksena medį miške. Tuk tuk... tuk tuk... Ponas Daktaras leido man paklausyti. Ak, kaip gražiai plakė tuomet močiutės širdutė... tuk tuk.
Daktaras subruzdėjo. Įsidėjo keistąsias ausines į  krepšį ir tylutėliai atsidusęs atsisuko į mamą.
- Ponios Aurelijos būklė prastėja. Šios nakties ji gali neišgyventi.
Man užgniaužė kvapą. Mano močiutė? Mano? Ne, negali būti. Turbūt įvyko kažkokia klaida. Taip. Tikrai. Klaida.
Rodės, mama mąstė tą patį.
- Ne ne, juk dar galime ką nors padaryti! Kvieskite greitąją! Reikia į ligoninę...
- Kelionės ji neatlaikytų, - šiurpiai tyliai tarė Daktaras. - Eime. Jums reikia pailsėti. Pakalbėsime svetainėje.
Mamai iš tiesų reikėjo pailsėti. Visą savaitę ji vaikščiojo it vietos sau nerandanti dvasia. Išblyškusi, pajuodusiais paakiais, nervinga... Ji negalėjo nė ramiai miegoti. Sapnai juk taip pat moka kankinti.
Po šiokio tokio ginčo Daktaras išsiveda mamą. Klekteli uždaromos durys. Liekame vienos... sunkiai alsuojanti močiutė ir aš, susigūžusi spintoje, tarp gėlėtų skarų. Tyliai praveriu duris, bet pasilieku čia. Spintoje. Stebiu tą neramią nusilpusią būtybę. O juk visai neseniai mes sode skynėme tulpes! Mano močiutė mėgsta tulpes.
Taip triukšmingai tiksi laikrodis. Tik tak... tik tak...
Išlipu iš savo mielo gėlėto prieglobsčio ir atsargiai it sebuklėlis pritipenu prie močiutės. Priglaudžiu ausiukę prie neramios krūtinės. Plaka. Tuk tuk... tuk tuk...
Tik tak... nerimsta laikrodis. Tuk tuk... plaka.
Klekteli durys. Aš greitai grįšiu, močiute.
*****
Mama užmigo. Pagaliau. „Gal nurims? “- tarstelėjo Daktaras. Užmigo, bet nenurimo.
Klekteli durys. Aš čia, močiute.
Plačiai praveriu spintos duris ir susirangau viduje. Darosi šalta. Nusikabinu pirmą pasitaikiusią skraistę ir ja užsikloju. Tai plati balta skara. Ją mezgė pati močiutė.
Tądien ji tyliai sėdėjo rausvam svetainės krėsle. Kažkur meiliai ūžė televizorius, o aš stebėjau, kaip milžiniškas baltų siūlų kamuolys vis mažėja ir mažėja. Man patinka stebėti mezgančią močiutę. Taip greitai ir mikliai juda jos pirštai ir, rodos, iš niekur ant kelių gula skaros, staltiesės, megztiniai ar kojinės...
Kai buvau mažesnė, labai bijojau savo didelio rudo pliušinio meškino. Vakarais man būdavo itin baisu – taip kraupiai jis į mane žvelgdavo tamsoje. Tuomet močiutė numezgė didele baltą kepurę rausvais burbulais ir užmaukšlino gauruočiui ant galvos. Ji pasakė, jog kepurę mezgė, labai mane mylėdama, Tad dabar meškis ją nešiodamas taip pat mane mylės! Ir nežinia, kaip ir kodėl, bet tas gauruotis  meškinas išties tapo man labai mielas. Kai susapnavusi košmarą pabusdavau ir išsigandusiomis akimis ieškodavau sapnų pabaisų, ta balta kepurė visuomet mane nuramindavo. Ji tiesiog šviesdavo tamsoje... balta kepurė su rausvais burbulais. Dar ir dabar tas meškis su šviesiąja kepure tebesėdi mano kambaryje. Gaila, nepasiėmiau jo kartu. Čia tamsu.
Tik tak... kartoja laikrodis. Tuk tuk... plaka.
Po skara šilta. Akys merkiasi. Ar sapnuoju? Ne, nesapnuoju!
Spengiančiai tyliai atsiveria langas. Lyg ramus naktinis vėjelis vidun įsklendžia... žvaigždė lietaus lašų apsiaustu? Saulė, kalnų upelio šaliu apsivijusi? Nesvarbu... Tiesiog... nebesvarbu.
Savo baltais pirštais Ji paima močiutės delną.  Miglotos suknelės šiugždesy girdžiu... žaidžiančius spindulius, upeliuko kveptelėjimą, girdžiu sprogstančius pumpurus ir... tylą.
Mažyčius rasos lašelius Ji renka nuo močiutės delnų. Jaučiu, vis ramiau ir ramiau kvėpuoja močiutė, nebesiblaško ir atodūsiuos slepiamas skausmas lyg nyksta naktyje... nebeskauda.
Ji paima paskutinį rasos lašelį ir suspaudusi juos visus savo žvaigždėtuose delnuose pūsteli gaivaus rytmetinio vėjo. Jis įsupa lašelius ir... žibuokliškai gaiviai suplasnoja mažas paukštukas violetiniais sparneliais. Jis džiaugsmingai sučirpia ir linksmai siausdamas išlekia laukan. Pro langą siūbteli gaivaus oro gūsis ir nusineša ją. Ištirpsta. Išsisklaido nakty.
Danguje ima žiebtis žvaigždės.
Tik tak... tik tak... vis dar įkyriai niurna laikrodis. Viskas liko taip pat. Tik širdis. Nebeplaka.
*****
Ryte mane pažadina riksmai ir bruzdesys. Visi aikčioja ir verkia. Tik po netrumpos valandėlės esu pastebima ir aš. Spintoje. Įsisupusi į baltą močiutės skarą. Apie mane imama tūpčioti, prašoma suprasti.
Aš tik nustebusi stebiu tuos keistus suaugusiuosius. Aš žinau, kad močiutė mirė. Žinau, kad dabar jai geriau. Aš suprantu. Bet niekam tai nerūpi...
--------------------------
Sėdžiu ant mūsų pamėgto suolelio. Parke. Prieš tulpių jūrą. O šalia sėdi mama. Ji jau kelias minutes ruošiasi man kažką pasakyti ir aš laukiu. Galų gale ji giliai įkvepia ir paėmusi mane už rankos pradeda:
- Saulute, aš žinau, kad tau sunku...
Ne, mama, man nesunku... Galėčiau jai pasakyti, bet nesakau. Mama mane guodžia ilgai. Aš jai leidžiu. Jai to reikia.
- Mirtis baisus dalykas, bet turime su tuo susitaikyti...
Mama atsidūsta. Nesuprantu. Mirtis – baisus dalykas? Ak, mama mama... Jeigu tu būtum ją mačiusi... Mirtį. Ji – pati gražiausia, mama! Tiesiog... gražiausia.

Stipriai apkabinu mamą. Ji tiesiog nesupranta. Nesvarbu... Nubėgu ir priskinu jai glėbį dar neprasiskleidusių tulpių. Mano mamai praverstų koks mažytis stebuklėlis...
Keistai atrodo juodi jos drabužiai ir nuvargusios liūdnos akys prie  įvairiaspalvių žiedų. Paskolinsiu mamai savo meškį su balta kepure rausvais burbulais! - nusprendžiu ir dar kartelį stipriai ją apkabinu. Mama nusišypso ir mes patraukiame namo, už nugarų palikdamos įvairiaspalvę tulpių jūrą, kurioje dūksta mažas paukštukas violetiniais sparnais...