Baltakartė naktis

Atbraila šuoliuoja baltakartis miegas
Nuslysta, bet sapnų sparnai neleidžia krist
Sagom sagstyta, smeigėm gražinta
Jo kūniška, bevalė nuodėmė

Jis skinasi sau kelią per vijoklių girią
Jis skrenda, krenta... jis nemoka bėgt
Klyksmu savuoju žadina lelijas
Savo gremėzdiškom mintim

Kalnų šlaitus pabarsto cukraus pudra
Pakalnių žolę pamaitiną gėlėmis
Miegot neduoda, trypia koja
Voratinklių tiestais keliais šuoliuoja

Atgyja smuikas, smičius po jo kojom
Ir ima suktis it vijurkai
Palikdami nežymią rasą
Tolyn jie brenda per ryto brastą..