Kritimas

5 scenu mini [melo]drama
Veikejai:
Tėvas (T): mažas, smulkus pusamžis vyriškis madingu kostiumu.
Jezualis (J): aukštas, ilgais šviesiais garbanotais plaukais, balta pūsta suknele, su barzdele, basas.
Belialis (B): vidutinio ūgio, juodais lygiais ilgais plaukais, juodu, besivelkančiu žeme paltu.
Ieva (I): nuoga mergina nuskusta galva.
Vienodi angelai (A): baltais drabužiais, baltais ilgais plaukais, nei vyrai, nei moterys, visi panašūs į vienas kitą kaip klonai.
I scena
(Tėvas ir sūnus sėdi vienas prieš kitą.)
Tėvas: Tegul tavo žodžiai krinta į ledo sukaustytą žemę. Jie atvers vartus žemyn, į saugų prieglobstį. Lėlės nebematys saulės, ir užmarštis ateis greitai. Jei ne su būsimąja, tai su po jos gimsiančia karta. Istorija virs legendomis, legendos – pasakomis, o pasakomis nebetikima, kai subręstama. Mano sūnau, tu išgelbėsi jų kūnus ir nuraminsi sielas. Jie gyvens tamsybėse, bet niekuomet šito nesuvoks, tamsybės jiems naudingos, betgi jei jie žinotų, sukiltų prieš mus, nesvarstydami fakto, jog mes norime tik gero. Tiek jiems, tiek sau. Visa laimė, mano sūnau, kad jų protai klauso tavęs, tavo balsas švelnus ir užburiantis. Nežinau, kodėl aš jus sukūriau tokius skirtingus – tiesiog kardinaliai skirtingus, tave ir tavo brolį. Tu kalbi ir visi pamiršta tavo netobulą išvaizdą, o Belialis akina grožiu, ir niekas nebekreipia dėmesio, kad jis įstengia tik šnibždėti. Nežinau, kodėl pamilau tave, ir nesugebėjau įtikinti savęs, jog Belialis tikras mano sūnus. Šiaip ar taip, kol kas jam tai nežinoma, kam liūdinti vargšą tavo brolį. Nenorėjau, kad jo širdyje gimtų piktybė. Mielasis sūnau, neišvengiamai jaučiu, jog Belialis nėra tyras ir anksčiau ar vėliau mes privalėsime jį pasiųsti į nebūtį, šitai išeitų į naudą mums visiems.
Jezualis: Bet, o Tėve, aš myliu savo brolį taip pat, kaip save. Jis yra mano dalis, aš – jo. Mes neatskiriami, kaip šviesa ir tamsa, kaip gėris ir blogis. Jei sunaikinsi jį, sunaikinsi ir mane.
T.: Nebūtinai. Tavo brolis nėra svarbus Pusiausvyrai. Tu klysti, Jezuali.
J: Tačiau... Jei Belialis žus, žus ir mano siela. Mano siela priklauso jam.
T: Nors tu esi mano mylimiausias sūnus, nepamiršk, kad šie žodžiai liudija apie taisyklių pažeidimą.
J: Betgi ar aš kaltas, o Tėve, kad manyje gyvena ir moteris, ir vyras? Moteris geidžia Belialio, o vyras jaučia jam nuoširdžią draugystę. Be to, nejau nesuardysime Pusiausvyros? Aš kuriu, mano brolis naikina, aš esu pavasaris, jis – ruduo, argi galėsiu skatinti augimą, kai niekas niekuomet nenuvys?
T: Mano sūnau, aš seniai apie tai pagalvojau. Naikinti gali bet kuris iš jaunesniųjų brolių. Tiesa, Belialis galingesnis ir tobulesnis už juos, jam nėra lygių, išskyrus tave, tačiau jis mums nebereikalingas. Belialis – mano klaida, o klaidos privalo būti ištaisytos. Šiaip ar taip, liaukis apie tai mąstęs, aš sutvarkysiu visą reikalą. Tu turi kitą misiją: pasirūpinti mūsų skruzdėlyčių populiacija. Jos blaškosi tarsi avys be piemens, kai mes jas trumpam pamiršome. Taigi, mano mielas Jezuali, atėjo laikas naujam spektakliui, tave kviečia biso. Jie beveik pamiršo praeitą tavo pasirodymą, pernelyg nukrypo nuo gairių. Dauguma apskritai pasikėlė į didybę, nebetiki, kad yra mūsų skruzdėlės, ir kartoja, jog mūsų nesama – argi tai toleruotina, mano mielas sūnau? Lėlės pačios chaotiškai tampo virveles, lėlės pačios eina į ugnį, kurioje supleška šaukdamos: mes pačios sau šeimininkės. Negerai, mano sūnau, laikas tavo benefisui pribrendo. Taigi nesirūpink tuo, kas vyks šičia, užsiimk lėlėmis.
S: Mano Tėve, tačiau kam tau reikia lėlių?
T: Hm, taip ir maniau, kad kada nors šito paklausi. Kam man reikia lėlių... Kam vaikams jų reikia? Sakai, tavy gyvena vyras ir moteris. Manyje – vaikas ir senis. Vaikui norisi pramogos, seniui – tylios kontempliacijos. Dabar eik, mano sūnau, sužavėk juos savo talentais, tvirtai sugriebk jų virvutes. O aš užsiimsiu netvarka čia. Jaunesnieji broliai pernelyg linksta prie Belialio, ir aš nujaučiu, kad jie tampa vis netyresni.
S: Aš paklūstu tau, mano Tėve ir Viešpatie, taip buvo visada ir bus per amžius.
T: Telydi tave mano meilė ir pasitikėjimas.
II scena
(Belialis sėdi prie fontano, parėmes rankomis kaktą. Jezualis prieina prie jo ir švelniai paglosto jam galvą. Belialis ją pakelia, Jezualis įsisiurbia į jo lūpas. Jie atsiklaupia ir bučiuojasi. Paskui Belialis staiga pasitraukia.)
Belialis: Mano broli, tu nežinai, ką darai. Juk nenori kristi žemyn?
Jezualis: Su tavimi – visada. Man nesvarbu, kur būsime. Man nesvarbu kančios, pažeminimas ir panieka. Man nesvarbu, kad tėvas nekęs manęs tiek pat, kaip mylėjo. Tu esi svarbiau už viską.
B: (liūdnai) Nežinai, ką šneki, broli. Nepažįsti manęs. Nors buvome viena, praėjo daug laiko.
J: Man nerūpi! Ar gali įsivaizduoti, Tėvas nori tave sunaikinti... Kartu su visais, kurie yra tavo pusėje. Mano broli, aš irgi esu tavo pusėje. Tėvas ketina išsiųsti mane tvarkyti reikalų su žmonėmis, bet aš nepaklusiu. Kovosime kartu už naują tvarką. Argi mes ne tokios pat lėlės, kaip žmonės? Kaip Tėvas nori, taip ir privalo būti... O mes juk turime savų ketinimų.
B: Be abejonės. Tačiau mudviejų ketinimai taipogi nesutampa.
J: Ką tuo nori pasakyti?
B: (paima Jezualio galvą) Aš visada būsiu tau tik brolis. (Jezualis pašoka. Nusisuka Nuo Belialio)
J: Turbūt kvaila klausti, kodėl? Tu dar prisimeni pirmą mirtingąją... Tą, kuri dabar kamuojasi tamsybėse... Tą, kuri pasėjo sumaišties sėklą marionečių galvose. Ne. Tai tu pasėjai sumaišties sėklą jos galvoje. Tu esi sadistas.
B: (iš už nugaros apkabina Jezualį) Šią rolę man skyrė Tėvas. Aš esu kančia. Šiaip ar taip, kančia irgi gali kentėti. Todėl ir noriu pasukti viską kita linkme, kad mes patys galėtume spręsti, ką daryti. Noriu nupjauti marionečių siūlelius, nesvarbu, kad paskui jos bus nepajėgios atsikelt. Svarbiausia, kad suvoktų, jog niekas nebepriskiria joms rolės. Jeigu nori – pagelbėk man, jei ne – vykdyk Tėvo nurodymus, kažkuomet mes susitiksime ir pamatysime, ar Tėvo priesakas tau svarbiau už jausmus. O dabar atleisk man, broli, privalau eiti, reikalai nelauks. (Pabučiuoja Jezualį į lūpas ir nueina. Jezualis sudrimba ant žemės ir verkia)
III scena
(Tamsu, vieninteliame šviesos rate stovi Ieva. Ji užsimerkusi, skrustais srovena raudonos ašaros. Iš tamsos išnyra Belialis ir apkabina ją. Ieva tarsi statula – negali pajudėti, atsimerkti, liautis verkusi, bet kalba).
Ieva: Geriau nelankyk manęs dabar. Pernelyg pavojinga.
Belialis: Tėvas puikiai viską nujaučia. Tik jis pernelyg pasitiki savimi. Netrukdo man vienyti šviesos ir tamsos jėgų. Ką gi – jo bėdos. Jis manosi esąs visagalis, o aš vienintelis težinau, kada bus Apokalipsė, mano angele. Tėvas ne kartą suklydo kurdamas. Didžiausia jo klaida buvo mūsų su broliu padalijimas iš vienos tobulos esybės į 2 netobulas. Ar tu žinojai, kad Tėvas turėjo brolį dvynį ir šitaip jį sunaikino? Taigi, Kaino ir Abelio istorija amžina. Dualizmas – taip pat. Tėvas troško būti vienintelis. Jis sunaikino Pusiausvyrą, o tada prasidėjo bjaurūs dalykai. Mes visi gimėme iš Tėvo nepasitenkinimo esama situacija ir troškimo atstatyti idealiąją. Jis nesuvokia, kad tai neįmanoma, Pusiausvyros neatstatysi niekuomet, kol jis pats egzistuos.
I: iš kur viską žinai?
B: Tėvas netolygiai padalijo savo brolį. Aš esu geresnioji dalis. Jezualis – tik likutis. Todėl Tėvas jį pasirinko favoritu ir nusprendė sunaikinti mane. Tačiau jis neįsivaizduoja, kaip tai bus sunku, nes aš prisimenu. Jis negali manipuliuoti mano protu ar pasiųsti Jezualio kaip hipnotizuotojo. Jezualis jau užhipnotizuotas.
I: Jei nužudytum savo brolį, ar įmanoma, kad taptum toks pat galingas, kaip Tėvas?
B: Dėl to nesu tikras. Šiaip ar taip, dabartinė padėtis tęsis nebeilgai.  Arba mes krisime dar žemiau (o koks galų gale skirtumas?), arba laimėsime. Tėvas klysta manydamas, jog pavyks mus sunaikinti. Jis aklavietėje. Jo kūriniai senokai nebe jo valioje. Kol kas jie dar abejoja savimi ir neatsižada jo sukurtų taisyklių, tačiau tai yra laikina.
I: Galbūt kada nors... Kada nors aš pajėgsiu atsimerkti ir pamatyti tave, galėsiu pajudinti rankas, pirštus, gal mano liežuvis įstengs pajusti tavąjį. Ir nuo tada nė viena ašara nebepasirodys mano akyse.
B: Žinoma. Tu sušilsi ir vėl gyvensi. Ledo vergija laikina. Svarbiausia, kad mes niekada nepamiršime.
I: Niekuomet. Tu nebuvai gyvatė, gyvate neatimtų mano tikėjimo reikiamybe. Kaip jie klastoja istoriją. Tėvas bando ištaisyti klaidas praeityje, nes jis neturi galimybės atsukti laiko, kaip ir bet kuris iš mūsų. Buvau puikus, tiesiog tobulas žemesniojo rango lėlės prototipas. Veikiau, paklusdama Tėvo ir vyriškojo prototipo, dar vadinto Adamu (beje, kur jis dabar? Seniai išmastas į šiukšlyną?), valiai. Ir vieną kartą, siųstas Tėvo, pasirodei tu. Tėvas nutarė pažaisti savo mechanizmais, išmėginti lėlių atsparumą aplinkos įtakai, arba gundymams, kaip tai įvardija Tėvo gvardiečiai. Paprastas testas. Iš tiesų aš gimiau tuomet, kai lėlės akys susidūrė su tavosiomis. Tada aš pradėjau verkti lėlės akimis. Apsidairiau aplinkui, įvertinau visą grožį, kurio anksčiau nepastebėdavau, ir verkiau iš džiaugsmo. Tu paėmei mano ranką ir pradėjau justi oda, suspaudžiau tavo pirštus iki skausmo. Davei man tą obuolį, čiupau jį ir atsikandau, kad pirmąsyk pajusčiau skonį. Tu žiūrėjai ir šypsojaisi. O paskui pirštų galiukais paglostei kaklą, pečius ir krūtis. Tėvas sako, kad mes nusidėjome (tiksliau, nusidėjau aš, tu juk buvai mechanizmų bandytojas). Aš žinau, jog ne Tėvas, bet tu mane sukūrei. Kūnas neatsiejamas nuo sielos tol, kol jis gyvas, o aš pasmerkta nemirti, ir palaima, kurią man suteikei, ir kuri vis dar neužmiršta, buvo didesnė nei dabartinė amžinybę trunkanti kankynė.
B: Klysti, aš nebuvau vien bandytojas. Tu padėjai man prisiminti, jog nesu Tėvo sūnus. Mano laimė nebepriklausė nuo Tėvo, ir tai atvėrė seniai užmūrytas dureles. Dabar, kaip irtu, gyvenu praeity. Užsimerkiu ir matau tave, laukiančią iliuziniame rojaus sode. Vis dar jaučiu šiltą tavo odą po savo delnais, alkį išsiplėtusiuose vyzdžiuose. Mėgdavau tave pakankinti, lėtai lėtai einant link tikslo tarp tavo kojų.
I:  Tu nežinojai, kaip man būdavo šlykštu, kai prie manęs artindavosi ta antroji mechaninė lėlė, kai šaltai apkabindavo ir dulkindavo (nes taip reikia). Jis irgi budo, aš dėjau visas pastangas, kad jis atsimerktų ir pagelbėtų man. Kada jis tapo sąmoningas, mus pasmerkė. Mano kaltė. Tu kartodavai, kad jo gimimas mums nereikalingas.
B: Nesvarbu. Tai buvo tik laiko klausimas. Laiko klausimas yra ir mūsų išsigelbėjimas.
I: Tiesa. Taigi negaišk. Palik mane, aš vėl grįšiu į praeitį. Kai tu esi šalia, kai mane apkabini, o aš negaliu to pajusti, nematau tavo veido, nebežinau kas yra didesnis – džiaugsmas ar kančia, kai tu apsilankai.
B (atsitraukdamas): Gerai. Nebeskaudinsiu tavęs. Atsiimsim dabartį ir ateitį iš Tėvo. Pažadu.
IV scena
(Rojaus sodai, susirinkę daug vienodų tobulų būtybių, Belialis sėdi ant pakylos.)
B: Mano broliai ir draugai, artėja mūsų laikas. Aš vienas težinau, kada išauš toji lemtinga diena, kada susijungs Dugnas ir Dangus. Aš galiu tai nujausti. Mūsų Tėvas yra aklas, nužudęs brolį, jis apako ir baiminasi Dienos, nes negali atspėti, kada ji ateis. Taigi, mano broliai ir draugai, mes ištiesime ranką pasmerktiesiems broliams, kurie papildys jau ir taip gausias mūsų gretas. Ir visi, kurie kentėjo, bus laimingi, ir visi, kurie mėgavosi artimo kančia, bus pasmerkti. Žmonių sielos taps laisvos, ir niekas nebijos Tėvo bausmės.
I Angelas: O Vyresnysis Broli, tu atsisėsi į Tėvo sostą?
B: Aš jį sunaikinsiu. Visi taps broliais.
II Angelas: Nejaugi ištrinsi visas taisykles?
B: Bendrai kursime naujas.
II Angelas: Mes visi žinome, kad bendrai jų sukurti neįmanoma.
B: Galbūt. Nejaugi jūs bijote chaoso? Chaosas – savotiška tvarka. Iš jo gims tiesa.
III Angelas: Išliks tik stipriausieji?
B: Nežinau. Šiaip ar taip, jūs privalote pasirinkti: ar toliau kęsti Tėvo despotiją, ar pasiimti savo laisvę, patiekiamą ant padėkliuko.
I Angelas: Betgi Tėvas irgi telkia kariuomenę. Vyresnysis brolis Jezualis jai vadovaus.
B: Žinoma, Tėvas negali tiesiog laukti. Jo klaida yra delsimas. Jei pultų dabar, nežinia, kas laimėtų. Netrukus aplinkybės keisis mūsų naudai. Pasaulis vartysis ir grįš į pirmykštę chaoso būklę, nes mes jį išsunkėme. Atmenat: iš dulkės gimęs, dulke virsi? Mes tam ruošiamės, ir išvengsime galo, o Tėvas eina apgraibomis kartu su ištikimaisiais.
IV Angelas: Kautumeisi prieš savo brolį, o Vyresnysis Broli?
B: Mieli draugai, neišvengiamybė diktuoja savo sąlygas.
I Angelas: Žiūrėkite, ką pagavo mūsų žvalgai! Štai kas panoro mus šnipinėti!
(Angelai įveda surištą Jezualį ir užkelia ant pakylos šalia Belialio. Jezualis negali atsistoti, klūpo ir sunkiai kvėpuoja.)
B (atsistojęs, šaltai): Girdėjai, kas buvo šnekama?
J: ne viską. Paskutinius tavo žodžius – taip. Tu mane išdavei. Tėvas teisus, jūsų protai seniai susijaukė ir susitepė.
B (sausai juokiasi): Cha, susijaukė... Nebetyri jie... Kada jie buvo tyri, kada mes buvome švarūs? Ar galėtum save pavadinti tyru, a? Didysis oratorius... Manipuliuoji tiek lėlių, tiek jaunesniųjų brolių protais. Pasiaukojai dėl žmonijos! Ach, kokie niekingi spektakliukai pagal Tėvo užsakymą. Argi tau nebūdavo šlykštu? Nejautei neapykantos sau pačiam? Ach, tu kentėjai, tiesa. Troškai ginti teisybę. Tu mane myli. Užstojai prieš Tėvą. Och kokia siela. Pažiūrėkite į jį – tai būtybė be dėmelės, būtybė, visiems trokštanti gero, žinanti, kas yra tiesa iš didžiosios T. Nagi, broleli, pasakyk, kas yra tiesa? Ir aš tave pabučiuosiu. Jei norėsi, ir jei visi patikės, jog tu tai žinai, galėsi čia mane viešai pamylėti. (Užmina Jezualiui ant pirštų)
J (verkdamas balsu): Pribaik mane tuoj pat... Nebesityčiok daugiau. Kodėl aš turiu rinktis – Tėvas ar tu? Kodėl mano jausmai visiems atrodo atgrasūs? (daužo galvą į betoninę pakylą)
B (su pasišlykštėjimu): Išneškite jį. Numeskite kur nors. Koks nors gailestingas brolis jį išlaisvins. Taip, tyrasis Jezuali, aš visuomet privalėjau būti labai, labai blogas, juk Tėvas man liepė žaisti budelį. Taip, mano tyrasis broli, žmonės manęs nekenčia ir galvoja, jog tai aš kritau, pasmerktas Tėvo (juk ne kas kitas, bet aš buvau priežastis jų nelaimių tremtyje). Taigi, mano mielieji, matote, kad turime saugotis ir laukti pasiruošę bet kokiam atvejui: situacijai pasikeitus, veikite pagal mano instrukcijas. Laukti liko visai nebedaug. Skelbiu susirinkimą baigtą. (Iškelia ranką). Už mūsų dabartį ir rytojų!
Visi: Už mūsų dabartį ir rytojų!
V scena.
(Tėvas ir Belialis sėdi vienas priešais kitą.)
B: Dėkoju, kad suteikėte man audienciją.
T: Norėčiau, kad bent kol kas kalbėtum be ironijos. Žinai, kad ironija yra blogio išraiška: piktybė iškerojusi tavo širdyje.
B: Kaip pasakysite.
T: Kodėl norėjai su manimi susitikti?
B: Būtų neblogai sudėlioti taškus ant i. Esu įsitikinęs, jog šioji mano intencija naivi. Šiaip ar taip, noriu pamėginti.
T: Kodėl tu manęs nekenti?
B: Neapsimetinėkite. Nė vienas iš mūsų nelaiko savęs kvailiu. Beje, kur mano vargšas brolis?
T: Jis pasiaukos dėl žmonių.
B: Ach taip. Kelintą kartą? Žinote, mes turime vieną bendrą bruožą – absoliučios galios troškimą. Todėl jūs neapkenčiat manęs, aš – jūsų. Štai ir atsakymas į jūsų klausimą. Man įdomus toks dalykas – kodėl nesunaikinote manęs anksčiau? Norėjote panaudoti savo tikslams? Neįvertinot aplinkybių?
T: Visų aplinkybių net ir man neįmanoma įvertinti. Šiaip ar taip, dar turiu laiko.
B: Hm, nežinote, kiek jo liko.
T: Neapsimetinėk, tu irgi nežinai.
B: Aš skaičiuoju savo nuojautas. Tai visgi šis tas. Diena (ji nesiskirs nuo nakties) artinasi. Visi jūsų kūriniai arba pražus, arba nueis savais keliais. Nepajėgsite to išvengti, net jei manęs nebebus. Aš įdėjau daug darbo.
T: tu man grasini?
B: Anaiptol. Išdėstau situaciją.
T: Mano tobuliausias kūrinys mane išduoda.
B: Koks jūs sentimentalus. Nesu jūsų kūrinys, tik atlieka nuo nusikaltimo. Nusprendęs sunaikinti Pusiausvyrą, pasmerkėte save. Jūs esate amžinas, tačiau tai dar nereiškia, kad jūsų galia yra amžina. Savęs pervertinimas neatneša naudos.
T: Jei kas pervertina save, tai tik tu, nelaimingas mano sūnau.
B: Taip, aš nelaimingas, tačiau suvokiu savo ribas.
T: Ateidamas spjauti man į veidą?
B: Būtent. Viskas pagal planą.
T: Tu nuolat suardydavai mano planus, kodėl manai, kad negaliu suardyti tavųjų?
B: Galite. Tai irgi esu numatęs. Puolimas pranašesnis už gynybą, kadangi puolantieji diktuoja sąlygas.
T: Vadinasi, tu mane puoli? Atėjai paskelbti ultimatumo?
B: Klystate. Atėjau atsisveikinti.
T: Protinga intencija prieš kritimą.
B: Sakote, aš pervertinu save. Tačiau aš bent esu numatęs kritimą ir seniai su juo susitaikęs. Ne taip, kaip jūs. Jei būčiau bailus, saugiai slėpčiausi po jūsų sparneliu. Visai kaip Jezualis. Deja, aš turiu didesnių užmojų.
T: Nuolankumas tau nebūdingas – tai tave pražudys.
B: Yra galybė dalykų, galinčių mane pražudyti. Jums baisiausias yra faktas, kad manęs negąsdina kritimas. Jūs turite ką prarasti, aš – ne.
T: Tik nesiskųsk, kad buvai nepakankamai privilegijuotas.
B: Nesiskundžiu. Problema tame, kad kai kurios privilegijos nemalonios. Pavargau nuo jūsų priskirto vaidmens, kurio niekuomet dorai ir neatlikau.
T: Vaidmenį galima keisti abipusiu susitarimu, be revoliucijos.
B: Šiaip ar taip, tai būtų tik naujas vaidmuo. Aš noriu gyventi sau ir savaip. Su tuo jūs apskritai nesutiktumėte, mano planuose jūsų apskritai nesama.
T: Manai, tavo perversmas tave išlaisvins? Visgi tu ne mažiau naivus už Jezualį. Asmeniškai įsipareigojai keisti tvarką ir visos naujosios tvarkos nesėkmės juodins tavo dabar taip garbstomą vardą. Tikslas, kuriuo pateisini priemones, neišvengiamai apsivers aukštyn kojomis. Taip visada buvo, dėsniai galingesni už mus. Manai, troškau tik asmeninės naudos, sunaikindamas Pusiausvyrą? Ji netgi nebuvo tikra pusiausvyra, o nuolatinė mano ir brolio dvikova. Aš troškau stabilumo. Norėjau naudotis kūrėjo, o ne naikintojo galimybėmis.
B: Pasaulis, kurį sukonstravote, irgi išėjo iš proto. Pirmiausia iš proto išėjau aš (nebeveikiau pagal jūsų sugalvotus algoritmus). Tada pašnibždėjau į Satano ausį. Atmerkiau akis lėlėms. Tačiau ne aš pasėjau blogio sėklą, aš ją daiginau. Jei organizmas būtų atsparus, jis atsilaikytų prieš aplinkos daromą žalą.
T: Tu teigi, jog aš įskiepijau piktavališkumą savo kūriniams?
B: Tiesiog nerandu kito paaiškinimo. Kas sukurta iš nuodėmės, netaps tyra. Dabar jūs norėsite išsaugoti status quo, prakeiksite mane, nusiųsite žemyn, o kas iš to? Blogio vaisiai jau sunokę. Status quo laikinas ir trapus. Lėlės nebetiki Jezualiu, sūnūs nebetiki jumis. Jūs apgultyje ir tik laiko klausimas, kada krisite. Galimas daiktas, kad visi atsidursime Dugne, nes Dangus jau suvokė savo dirbtinumą ir susinaikinimo mechanizmas jau tiksi.
T: Tu blefuoji.
B: Hm, kodėl turėčiau? Jau minėjau, kad jūs man nereikalingas.
T: Nori užgrobti mano sostą?
B: Ne. Po galais, kiek galiu kartoti, kad tai manęs nedomina. Viską atliks mano broliai, o aš palauksiu šešėlyje. Kaip visuomet. Nemėgstu veltis į masinius renginius. Patogiausia veikti kitų rankomis. Gausiu savo porciją garbės kaip spektaklio režisierius. Jis įvardijamas, tačiau dažniausia nematomas. Nekartosiu jūsų klaidos, kai apsėstas didybės troškulio atsisėdote į visų matomą puošnų sostą. Man tereikia susigrąžinti tai, ką atėmėte.
T: Sugadintą lėlę?
B: Tikra teisybė. Aš ją pataisysiu.
T: Puikus planas.
B: Dėkoju. Štai viskas turi prasidėti, todėl esu priverstas jus palikti. Geros kelionės!
T: Kartoju, tu pernelyg pasitiki savimi.
B: Galbūt. Šiaip ar taip, neturiu kitos išeities, kaip ir jūs. Perduokite linkėjimus Jezualiui, gal kada nors jį aplankysiu. Jums leidus, einu. Pradėkime spektaklį!
(Šviesa užgęsta.)