Pro tavo stiklą -
Temstančios marios.
Marios be kranto.
Jau nubalus kriauklių miegu
Valtis beirklė.
Akmuo išnyrančiam,
Sparnas beplunksnis
Pro tavo stiklą.
Kas pranašauja ateitį
Iš žiedlapių plėšymo nuo stiebo?
Marios žėruoja
Dulkėm rožyčių,
Kol meldiesi žėruoja,
Kol svaidai ietis į dangų,
Kol slepi jas už nugaros,
Kol tu perregimas
Žėruoja.
Dangus buria tavo viltis
Iš akies
Išskrisiančios kregždės,
(Bet marios žėruoja
Dulkėm rožyčių),
Iš vandens kaitriam katilėly,
Kol debesys ima
Skaidriai kvėpuot
It pasėmę
Varpelių skambėjimą
Amžiną.
Bet žinai, man pasirodė, kad tokiame trapiame kūrinyje yra per daug trankių, kliūvančių, džeržgiančių sąskambių: žėruoja, rožyčių, perregimas, kregždės - d, r, ž, gž...
Šiaip prieš akis matau labai konkretų vaizdą. Spalvas. Judesį.
Žinai, Wilma, dažniausiai siūlau autoriams ką nors nuimti. Esi pirmoji, kuriai siūlau sustiprinti marių žėravimą. Mano galva, paskutinei strofai tiktų:
o marios
vis vien žėruoja
tada anuliuotųsi ir Švelniojo pastaba dėl pabaigos.
Bet vis vien vidinė klausa tavo puiki. Tavo sodruma visada jaučiama. 5
Ogi tikrai, pritariu Švelniausiajam. Nuo savęs tik galiu pridėti, kad pasigedau aiškumo sakinyje:
"Akmuo išnyrančiam,
Sparnas beplunksnis
Pro tavo stiklą."
Čia gal dvitaškis tiktų po "beplunksnis"? O gal brūkšnys po "išnyrančiam"? O kodėl kažkam rožė yra sentimentalu? Man tai "Mercedes - Benz" yra sentimentalu:))
O man rožytės - visiškai savo vietoje. Absoliučiai. Užkliuvo tik klišės "skambėjimą amžiną" ir paskutinės trys eilutės, kuriose papildomo silpnumo duoda "jei". Visa kita - genialu. Manau, kad sakau tai atsakingai.