Devintojo tilto sūpuoklės

Kūrinys įkvėptas (nedrįstu sakyt "dedikuojamas") kadaise mane sužavėjusio filmo "Pont Neuf meilužiai"

Meldžiamoji, nerandat sau vietos?
Jūsų kliedesio žodžiai belūpiai.
Jūsų grožio nepaslepia lietūs,
Jūsų ledas nebetelpa upėj.
Apgraibom žengdama iš atolų,
Kliūdama už bedievio ir kalto,
Jūs užkliudėt mane, meldžiamoji,
Ant devintojo tilto asfalto.

Gerbiamoji, ar matėte miestą,
Kai užlyja, sutemsta ir aušta?
Jūsų liūdesio rankos ištiestos,
Jūsų žavesio kumštis sugniaužtas.
Mano miestas berankis, bekojis,
Ant jo dergia girtų žąsų pulkas.
Susitiksime vėl, gerbiamoji,
Kai devintą iš tiltų sems dulkės.

Geidžiamoji, žiūrėk man į veidą.
Jis vis tiek negražus, nors praskydęs.
Tavo meilė ir vėl pasileido,
Laukdama septintos nekaltybės.
Jau šešissyk mane suvartojai,
Tarsi alui pasūdytą tiesą.
Tu ilgėsies manęs, geidžiamoji,
Po devintojo tilto pavėsiu.

Mylimoji, nelauk „Žaldokynės“ –
Juk teatras šiandien išvažiavo.
Mano rolė lengva – vienkartinė,
Mano „bis“ nesulaukė net „bravo“.
Ten, kur supas dangus, nenustoja,
Ten, kur žydi nušalusios tulpės,
Tu surasi mane, mylimoji
Tarp devintojo tilto ir upės.