Dvi valandos popiet. Užupis.

  „Mes niekada nesusitiksime, bet noriu, kad žinotum vieną dalyką. Mano laikas nėra tas pats, kaip tavo laikas. Mūsų laikai  nėra tie patys. Tu turi savo laiką, o aš savo. Mūsų akimirkos nėra tos pačios. O ar žinai, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad laiko nėra. Ar man pakartoti? Laikas neegzistuoja. Yra gyvenimas ir mirtis. Yra žmonės ir gyvūnai. Mūsų mintys yra. Ir pasaulis. Visata taip pat yra. Tačiau nėra laiko. Gali atsipalaiduoti. Ar dabar geriau jautiesi? Aš jaučiuosi geriau. Viskas bus gerai. Geros tau dienos. "

                                                      Erlend Loe "Naivus. Super. "

      Penkios su puse minutės iki pabudimo. Už plastikinio lango duslus, vos girdimas pjaunamos žolės garsas. Palubėj zyzia uodas – nugalėjau jį morališkai, tiesiog  ignoruodama. Trys minutės iki starto. Viršutinėje lentynoje, tarp Škėmos ir istorijos vadovėlių, kuičiasi angelas sargas. Ar minėjau, kad po ligos jis pradėjo nešioti hipiškus akinius ir dar užsimanė oranžinių plaukų? Chi, per artėjančias Kalėdas reikės jį vėl uždaryti i šaldymo kamerą (profilaktiškai). Minutė ir dar septynios sekundės iki akių pramerkimo. Rytas jau žiovauja pro langus. Laiptinėj valiūkiškai šlapinasi šuo. Pagaliau jis išmoko, ką mokinau visą žiemą – daryti tai iškilmingai ir, svarbiausia, ant piktosios, niurzglės ir šnipinėtojos  antrojo buto kaimynės žaliojo kilimėlio. Artimiausiu laiku nupirksiu šunėkui dirželį. Už nuopelnus mūsų namo gerovei.

      Keturios sekundės. Sapnuose pradeda cypti antys, todėl pabundu. Angelas sargas suvelia ir taip susivėlusius plaukus. Sėdžiu virtuvėj ir geriu nuo vakar užsilikusią kakavą. Ištuštėjusio puodelio dugne pastebiu mažų raidžių raštelį: „UŽUPIO ANGELAS. DVI VALANDOS POPIET. “ „Kaip nemėgstu skubėti“ – pagalvoju ir primindama pižamos kraštelį susmunku ant grindų.

    „- Mergait, kodėl visada tiki tais rašteliais? “, - murma angelas sargas – “ Stebuklingą plytelę katedros aikštėj prisimeni? Nieko. Nieko ten nebuvo. “
    „- Nes man patinka, kai taip“-cypteliu ir niūniuodama I just shot John Lennon bėgu krautis kuprinės.
  „- Tu kaip Gavelis, trupinantis batoną išalkusiems Vilniaus balandžiams, arba kaip Ivanauskaitė, sapnuojanti išlaisvintą Tibetą“, - nebesuprantu jo greitakalbės.
  „- Baik vaidinti inteligentą“, - truputį pykteliu, bet vistiek į kuprinę įdedu ir angelą sargą. Nusprendžiu pasiimti ir paskutinįjį savo paveikslą su ryškiu drambliu. Jis sukurtas kam nors padovanoti.

    Traukinių stotis. Beveik dvylikta valanda. Tik-tak-tik-tak, tiksi įsivaizduojamas laikrodis, nes tikro neturiu. „Aš būtinai spėsiu. B-ū-t-i-n-a-i. “ – kartoju sau taip neužsipelnydama kitų keleivių pasitikėjimo: „Mergaite su savo šizoidinėm nesąmonėm“ – beveik girdžiu už manęs stovinčio vyriškio mintis. Jaučiu, kaip diržas spaudžia kaulus. Tik-tak. Beriu pinigus i kasos lėkštelę. Bilietas. Pusė kainos. Susirenku grąžą ir pasileidžiu bėgti. Tik-tak. Atsirišęs batas. Tik-tak. Traukinių ūžesys. Kaunas – Vilnius. Tik-tak. Trys laipteliai. Įkeliu paveikslą. Durys užsidaro. Tik-tak.

    Dvi valandos popiet. Užupis. Tipendama siaurom senamiesčio gatvelėm dar spėju pasiteirauti, kiek valandų: „Dvi. Lygiai dvi“. Iš kuprinės iškeliu angelą sargą ir šyptelėjusi patvirtinu, kad spėjom. Angelas nieko nesako tik garsiai skaito Užupio Respublikos įstatymus: šypsotis, puoselėti meną ir kultūrą... Dairausi: aplink nieko nėra. Dvylika minučių po antros valandos. Vis dar tyliai sėdžiu vidury aikštės ir kalbu angelui sargui apie tai, kad daugelis žmonių įsivaizduoja juos tokius, kokia ši statula. Angelas sargas mirkteli akim, nes žmonės neturi fantazijos. Aplink vis dar nieko nėra. Nieko. Nieko. Nieko. Mintyse tebeskamba I just shot John Lennon. Pradedu svartyti, kiek sekundžių ir kur užtrukau per daug. Truputį pamąstau, kam dovanosiu paveikslą. Veju visas mintis šalin. Tik tada ant grindinio pastebiu popierėlį. Pakeliu. „Raštelis“, - konstatuoja faktą angelas sargas. Apverčiu popieriaus skiautelę ir skaitau: „KAKAVA GI BUVO VAKARYKŠTĖ“.