Vienos mergaitės ir vienos jos mamos istorija

aš maža ir
nieko neišmanau apie gyvenimą,
o gyvenu prie geležinkelio,
todėl ir mintys mano kaip žiogai -
mama taip sako, ir dar, kad
viskas čia dėl geležinkelio.

iš ten, kur atvažiavom,
už ketvirtadienį į kairę,
o paskui vis tiesiai tiesiai,
visai kitaip, mama taip sako

nors aš nė neatsimenu,
kad atvažiavom, ir visada maniau,
kad atvažiavo ji, o gi mane
kaip kokį lagaminą - tiktai pilve - pasiėmė

tai panašu, ji sako ir užsimerkia,
niūniuoja dar kažką, kas panašu į ten,
iš kur mes atvažiavom,
kur dangūs jų, jų jūra ir tyla
su samba ir siūbavimu sijonų,

ir jei nebūčiau čia,
turėčiau daug plonesnę odą
gyvenimams, gal ir žmonėms,
ir mintys mano nebe žiogai, o bossanova būtų,
mama taip sako

ir ilgisi vis vakarų tenai jau nuo tada,
kai čia iš traukinio išlipo, ir kaire koja dar,
ir dar kai lietūs lijo

tada pasiėmė mane kaip kokį lagaminą,
užsiaugino, lygiai kaip plaukus ir savimeilę
ir apsistojo -
visai ramiai -
čia pat, prie geležinkelio,
nuo ten vis tiesiai tiesiai,
o ketvirtadienį į kairę.