Geltona moteris

Sustok, geltonoji,
Neplauk į mėlyną šešėlį,
Kaulenio uogų nenešk senelei,
Aronijų džiovinančių
Sulčių
Vilkui.
Sustok. Prašau, gražuole.
Spalvotais uogų karoliais
Uždenk mane.
Nebėk į mėlyną šešėlį,
Pažvelk į smėlio mėlį,
Iš kur atbėgi,
Sustok.
Išbarsčiusi saujas
Veltinių gėlių,
Surinki tik pienes,
Kitas – nesvarbu –
Sušalsiu belaukdamas saulės,
Aušros išsvajotos akių,
Vilnijančių pienių takais,
Kaitriųjų jos pliūpsnių.
O tu, geltonoji,
Tą rytą žarų
Samuoliškais potepiais tapk.