Gyvenimo prisilietimų kąsnis.

Gyvenimo prisilietimai tankūs
užgniaužia beprasmybės sąvokas
ir jo kvėpavimas, iškvepintas
laukinėm vizijom, neleidžia
nusirengti man gyvybės nertą
apsiaustą už vulgarių mėnulio
sutemų.

Ir tos beginklės mintys, lyg
jau ne mano išnešiotas
nevaisingas ilgesys likimo.
Kaskart gyvenimo sugirdytieji
vaistai man Dievo flirtu
atsispindi akyse.

Gyvenimo grubi ranka ištyrusi
nekaltą sliūkesį link amžinybės
nesislepia po nekalta gyvenimo
klaida, tiesiog pagauna norą -
eiti ir taip saldžiai išsiveda į
naktines žvaigždžių puotas, kad
net ir tušas nepagražina baigties.

Žinodamas, kad laikas - sopulingi
judesiai, lyg plastiškas gyvybės valsas,
neleidžia man išduot nesavo laiko,
kuriuo aš klosčiausi žiemos kaulėtais
vakarais. Ir dėl kurio nulipčiau nuo
didingo kalno - amžinybės. Kad tik
jis neišeitų nepranešęs praeities
ir adreso galinio. Jei ta baigtis,
be tušo ir raudono lūpdažio, išduotų.
Ir vėlei ateity užsnūst norėčiau.